„Manęs apgaudinėt nereikia, aš pats laimingas apsigaut“, – žinomo eilėraščio eilutę cituoja Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevič. Pasak jo, ši saviapgaulė ir tikėjimas, kad situacija valdoma, yra vienas pagrindinių lošimo priklausomybės mechanizmų.
Įtraukia smalsumas
Pirmas kartas prie lošimo stalo ar ekrano retai sukelia nerimą, sako Lošimų priežiūros tarnybos psichologas O.Mackevič. Pirmiausiai žmogų veda smalsumas – jis nori pamatyti, kaip tai veikia, pajusti azartą.
„Žmogus dažniausiai neturi konkretaus tikslo išlošti. Jam smalsu patyrinėti naują dalyką, kuris, net ir pasibaigęs nedidele pinigų netektimi, nesukelia slogių jausmų“, – pasakoja specialistas.
Pasala, anot psichologo, slypi ten, kur prasideda malonumas. Pakili nuotaika, adrenalinas, o ypač išlošta suma pamažu keičia žmogaus santykį su lošimu.
„Pamažu kyla minčių, kad iš šios pramogos galima pelnytis – ir tai jau keičia patį lošimo tikslą. Ilgą laiką lošiant psichika įpranta tokiu būdu tenkintis, lošimas kelia stiprų pasitenkinimą, pakilumą, slopina atsargumą ir savikontrolę. Pralošimai pateisinami, išlošimai tik patvirtina galios iliuziją – taip formuojasi stiprus įprotis, kuris ilgainiui virsta poreikiu ar net priklausomybe“, – aiškina O.Mackevič.
Tačiau svarbiausia ne tai, kad žmogus pabandė, o tai, ką pajuto bandydamas: kas pralošė ir nieko ypatingo neišgyveno – daugiau nebelošia. Kas pajuto pakilimą – grįžta vėl.
„Jei pirmas kartas pasibaigia netektimi ir nesukelia pakilių emocijų, psichika palygina šią pramogą su kitais patyrimais ir nusprendžia, kad žaisti padelį yra maloniau nei lošti. Negatyvios pirmo lošimo patirtys dažniausiai lemia, kad asmuo prie lošimo nebegrįš. Teigiamos – priešingai“, – sako psichologas.
Priklausomybės ištakos – vaikystėje
Dažnai manoma, kad probleminiais lošėjais tampa tik tam tikro tipo žmonės. O.Mackevič su tuo nesutinka.
„Tai nėra kažkoks „tipas“, o skirtingų bruožų visuma – impulsyvumas, žemas frustracijos toleravimas, emocinis vengimas, žema savivertė, – teigia jis. – Verta būtų paminėti, kad asmenų, sergančių kokia nors psichikos liga, pavyzdžiui, šizofrenija, bipoliniu sutrikimu ir panašiai, savikontrolės sistema yra pakankamai pažeidžiama, todėl jų įsitraukimas į lošimus gali būti intensyvesnis, pavojingesnis nei šių sutrikimų neturintiems asmenims.“
Visgi polinkį lošti, anot psichologo, neretai formuoja ir ankstyvoji patirtis – kaip šeimoje buvo žiūrima į pinigus, į lošimą, kiek vaikas jautėsi priimtas.
„Lošimas dažnai tampa ne problema savaime, o nesėkmingu bandymu susitvarkyti su tuo, kas susiformavo anksčiau. Vienišumo ar atstūmimo patyrimas vaikystėje gali sukurti emocinį vakuumą, kurį asmuo ieškos kuo užpildyti. Ir neretai tuo užpildu tampa skirtingos priklausomybės“, – pastebi Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevič.
Pažeidžiamiausi – paaugliai
Kiek įtakos norui lošti turi aplinka – reklama, draugų įpročiai, lengvas prieinamumas?
„Tai labai priklauso nuo žmogaus brandos, emocinio intelekto, kritinio mąstymo lygio, – sako psichologas. – Jei kalbėtume apie nepilnamečius asmenis, tai suprantama, kad dėl tam tikrų psichikos funkcijų nebrandumo, jie labiau paveikūs draugų įtakai, reklamai, nuostatoms šeimoje. Jų sprendimai gali būti labiau iracionalūs, nepasverti nei suaugusio asmens.“
„Paauglystėje labai svarbu pritapti prie bendraamžių, todėl neretai perimami ir jų pomėgiai, interesai. Vienas jų gali būti lošimas, kuris nebūtinai vyksta įprastose azartinių lošimų platformose – jis gali slypėti ir tariamai saugioje kompiuterių žaidimų aplinkoje. Kalbu apie naujas lošimų formas, tokias kaip „lobių skrynios“. Apie jas, deja, mažai žino ir tėvai“, – įspėja O.Mackevič.
Suaugusiems reklama gali žadinti prisiminimus apie patirtą azartą ir emocijas. Pasak psichologo, itin skaudžiai ji atsiliepia tiems, kurie jau gydosi: dalis jų tiesiai pripažįsta, kad reklama prisidėjo prie atkryčio.
Nesilaiko duotų pažadų
Skirtingai nei priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, lošimo priklausomybė bręsta lėtai ir beveik nepastebimai. Kaip pastebi O.Mackevič, kontrolė iš rankų ima slysti tuomet, kai žmogus nebesilaiko sau duotų pažadų.
„Asmuo susitaria su savimi, kad loš ne ilgiau dviejų valandų. Tačiau lošimas atsitiktinai būna sėkmingas, ir labai sunku save sustabdyti. Tuomet vyksta derybos – „na, dar dešimt minučių ir tikrai viskas“. Štai aiškus požymis, kad asmuo jau praranda kontrolę, ir šioje vietoje reikia būti sąžiningam su savimi“, – aiškina O.Mackevič ir pripažįsta, kad tai padaryti pavyksta retam.
„Vėliau tos ribos tolinamos, plečiamos. Mes susigalvojame sau visokių išlygų, tokių kaip „nuo Naujųjų – viskas“, „tik per šventes“, „jei dar kartą taip, tai daugiau niekada“… Finale – tai didelė saviapgaulė, vengimas būti sau kritišku, sąžiningu, nes lošimas kelia daugiau pasitenkinimo, nei buvimas be jo“, – sako psichologas. Jis primena: jei susitarimo su savimi nepavyksta išlaikyti – lošimą privalu stabdyti nedelsiant.
Susivokia pasibaigus pinigams
Žmogus puikiai suvokia, kad jam nesiseka, bet vis tiek tęsia. Kodėl?
„Net ir tuo metu, kai žmogus žino, kad jo lošimas probleminis, jis vis tiek negali atsispirti potraukiui. Čia veikia keli mechanizmai: kintamas pastiprinimas, kai laimima neprognozuojamai, iliuzinė kontrolė, kai atrodo, kad galiu laimėti ir sustoti bet kada, ir išlošimų vaikymasis – ypač po didesnių netekčių“, – vardija O.Mackevič.
Pradėjus lošti, aiškina psichologas, kritinis mąstymas prislopsta. Žmogus lošia tol, kol baigiasi pinigai – ir tik tada suvokia, kas nutiko. „Tada grįžta sąmoningumas, vyksta skausmingų pasekmių analizė, kuri sukelia slogiausias emocijas: kaltę, gėdą, baimę, nusivylimą. Vienintelis poreikis – viso to nejausti, o tai užtikrinti gali tik lošimas, – sako specialistas. – Žmogus galvoja, kad lošia, jog susigrąžintų pinigus. O realybė tokia, kad susigrąžinti jų negali, nes nebegali kontroliuoti savęs lošimo procese.“
Įspėja artimuosius
„Jei pastebime, kad asmuo dažnai skolinasi pinigus, nesugeba kontroliuoti išlaidų, griebiasi greitųjų kreditų, vagia pinigus iš artimųjų, dingsta daiktai iš namų – verta pasidomėti, ar jo gyvenime neatsirado vietos lošimams. Taip pat ryškūs nuotaikų svyravimai, slogumas, apatiškos būsenos, iracionalus pyktis gali rodyti, kad kažkas to žmogaus gyvenime vyksta ne taip“, – artimųjų dėmesį atkreipia O.Mackevič.
Dažna klaida, anot jo, – bandyti įveikti problemą savarankiškai, be specialistų pagalbos. „Lošimo priklausomybė – ne kaprizas, ne kvailumas, ne įgeidis. Tai rimta liga, kurios gydymas ir sveikimas tęsiasi ilgą laiką. Žmogus suserga ne dėl to, kad jis blogas ar to norėjo, o dėl to, kad tam tikrų dalykų nežinojo, nesugebėjo tinkamai savimi pasirūpinti, – sako psichologas. – Būkime pakantūs, pagarbūs ir palydėkime jį pagalbai. Lošimų priežiūros tarnybos psichologai visada pasiruošę atsakyti į rūpimus klausimus.“
Tarp kitko
Anot psichologo, paskaitose dažnai tenka išgirsti klausimą: o kaipgi pokeris – juk čia įgūdžių žaidimas, ne automatai? „Nors pokeris lošiamas prieš kitus žmones, tačiau azartas, konkurencija ir nenuspėjamas rezultatas sukelia ne mažiau emocijų nei bet kuris kitas lošimas – ir gali įtraukti lygiai taip pat“, – įspėja O.Mackevič.
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
Pranešimą paskelbė: Lina Toločkienė, UAB „Lietuvos sveikata“
