(Gyd. psichoterapeutė Jolanta Trinkūnienė) Į konsultaciją atėjo motina ir Milda, iš pažiūros kokių 15-16 metų paauglė.
„Daktare, mano dukra gyvena vien oru, – prabilo mama ir tęsė toliau. –Mergaitė visai nustojo valgyti. Jeigu aš ją priverčiu valgyti, tai dukra, nutaikiusi progą, tuoj išvemia suvalgytą maistą. Pastoviai žiūrinėja į veidrodį ir kelis kartus per dieną matuojasi savo liemenį, kad tik nebūtų perdaug tų centimetrų… Ji ir taip atrodo lyg nudžiūvusi medžio šaka, visa net persišviečia, liko tik kaulai ir oda. Man baisu dėl jos.”
Motina nerimavo, baiminosi dėl dukros, kuri paskutiniu metu tapo liūdna, dažnai pasiskųsdavo galvos skausmu, bendru silpnumu. Milda, anksčiau buvusi gabi, graži, protinga, pasak mamos, tapo „visai kitokia”. Mergaitė nustojo domėtis ankstesne veikla, jai ėmė sunkiau sektis mokslai, būdavo sunku ilgėliau susikaupti, nes dažnai svaigdavo galva.
Pokalbio metu Milda buvo liūdna. Ji skundėsi, kad nesugeba džiaugtis gyvenimu, kad viskas jai atsibodo, ateitis atrodo beprasmė. Mergaitė pro ašaras pasakojo, kad ji jaučia lyg kokį akmenį „po kaklu”, kuris trukdo kvėpuoti, spaudžia krūtinę, slopina mintis. Monikai sunku buvo bendrauti su bendraamžiais, klasėje pradėjo jaustis nejaukiai. Ji pasijautė vieniša ir atstumta. Visos jos mintys tik ir sukosi apie nereikalingus centimetrus, per didelį kiekį kalorijų. Nors prieš mane stovėjo labai liekna paauglė, bet Milda sakė, kad dar norėtų sulieknėti bent 5 kg. Tuo tarpu motina ir taip būgštavo, kad dukra per mėnesį numetė 3,5 kg. Be to, Mildai ėmė lūžinėti nagai, sutriko mėnesinių ciklas. Motina suvokė, kad dukra elgiasi neprotingai, bet negalėjo sustabdyti jos lieknėjimo manijos. Kasdien Milda žiūrinėdavo įvairių manekenių nuotraukas, ir vis matuodavosi „tuos centimetrus”, nes manė, jog dar esanti per stora…
Pokalbio viduryje mergaitė prisipažino, kad lieknėti ją paskatino vaikinukas iš paralelinės klasės, kuris, girdint kitiems, išdrožė: „Būtum ir nieko panelė, tik kojos storokos”. Tokios kritikos Mildai pakako, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis. Tąkart mergina neprisiminė, kaip parėjo namo. Jai galvoje skambėjo vien tik išgirsti žodžiai: „Aš stora…esu labai stora…storulė…ir bjauri stora boba…”. Vėliau mergina „ėmėsi” veiksmų, kad pataisytų figūrą, tačiau jos kūnas pradėjo nykti…
Deja, lieknėjimo kelias Mildą atvedė pas gydytoją psichiatrą.
Diagnozė: Nervinė anoreksija.
Šiai ligai būdinga: 1) noras lieknėti bet kokiomis priemonėmis, 2) tam tikri psichikos sutrikimo simptomai (pvz., depresija, įkyrios mintys, impulsyvūs veiksmai ir kt. ) bei pastovus nerimas.
Ši liga dažnesnė mergaičių tarpe; ypač būdinga paauglystėje. Dažniau suserga tos paauglės, kurios dar ankstyvoje vaikystėje savo motinų buvo maitinamos prievarta.
Terapinių užsiėmimų metu svarbu, kad anoreksija serganti pacientė, išgirstų, kas jai sakoma, ir dėtų visas pastangas, kad išgytų. Dažnai badavimo manijos išsekintai pacientei reikia ilgai gulėti reanimacijos skyriuje, kol vėl jos veide atsiranda šypsena…
J. Trinkūnienės diagnostikos ir gydymo IĮ (Vilniaus g., 25-7, Vilnius ) .
Mob. 8 686 29266.