Po praėjusią žiemą įvykusių traumų ar persirgtų ligų taikyto gydymo neretam ligoninės pacientui prireikia ir reabilitologo pagalbos. Prieš penkiolika metų Respublikinėje Šiaulių ligoninėje įsikūrusiame Ambulatorinės reabilitacijos centre kasdien įveikti skausmą, ligos ar traumos pasekmes padeda ir vanduo, kuris, anot kineziterapijos bei fizioterapijos specialistės Inesos Žaliukienės, daro stebuklus. Moderniame centro baseine kasdien apsilanko per dvidešimt žmonių, kurių kiekvienam prireikia individualios bei profesionalios kineziterapeutų pagalbos.
Vandens procedūros tinka visiems
Per dvylikos metų sukauptą kineziterapeutės patirtį Inesa Žaliukienė pastebėjo, kad pagalbos atvyksta pacientai su panašiais susirgimais. „Vanduo yra labai geras dalykas, reabilitacija vandenyje tinka sergantiems visomis ligomis“, – neabejojanti vandens poveikiu specialistė vardina indikacijas, kurioms esant žmonės atvyksta į reabilitacijos centrą. Dažniausi pacientai – varginami nugaros skausmų, patyrę traumas: raumenų, sausgyslių plyšimus, galūnių kaulų lūžius. Tinka vandens kineziterapija ir sergantiems neurologinėmis ligomis, nes vanduo labai ramina. „Nerekomenduojamos procedūros tik turintiems labai aukštą kraujospūdį, kai yra neužgijusios atviros, didelės žaizdos“, – sako medikė.
Po patirtų traumų: pėdos, rankos, kojos kaulų lūžių, raumenų plyšimų taikomi pratimai, skirti traumuotos galūnės sąnario amplitudei, raumenų jėgai, ištvermei atstatyti.
Kiekvienas pacientes baseine gali praleisti pusę valandos. „Visas galūnes išmankštinti laiko nelabai pakaktų, todėl pradžioje skiriami bendro pobūdžio pratimai, o paskui koncentruojamasi į traumuotą vietą, kuriai reikia pagalbos“, – paaiškina I. Žaliukienė kineziterapijos subtilybes, kurių dėka atstatomas sąnarių paslankumas, sugrąžinama raumenų jėga.
Vienu metu baseine būna žmonės, varginami skirtingų susirgimų, tad kineziterapeutė dirba su kiekvienu individualiai: vienas atlieka vienus, kitas – kitus pratimus.
Nedideliame bet moderniame Ambulatorinės reabilitacijos centro baseine vienu metu gali mankštintis keturi pacientai. Dažniausiai į baseiną žmones atveda skirtingos bėdos, tad ir pagalba visiems individuali. Pavyzdžiui, sergantiesiems neurologinėmis ligomis skiriami bendro pobūdžio, lengvesni, raumenis atpalaiduojantys, nuotaiką gerinantys pratimai, kuriuos atlikdami pacientai galėtų atsipalaiduoti, pajusti vandens teikiamus malonumus.
Kai žmogus ateina į reabilitacijos procedūras, pirmiausia jam skiriamos vandens procedūros, į kurias žmogus atvyksta kiekvieną dieną. Vandenyje ne tik lengviau atsipalaiduoti, bet ir atlikti pratimus, nes žmogus jaučia tik dešimtadalį savo svorio. Pasak specialistės, žmogus vandenyje ir skaudamą galūnę sulenkia lengviau, ir pratimus drąsiau atlieka, nes nėra skausmo. Tik įvykdęs septynias kineziterapijos procedūras vandenyje, pacientas eina mankštintis į salę, kur pratimus atlikti sunkiau, nes po patirtos traumos žmogų dar vargina ir skausmas, ir baimė, kad vėl gali kas trakštelti, plyšti ar lūžti. Sergantiems neurologinėmis ligomis ir pacientams, patyrusiems fizinių traumų, po vandens procedūrų toliau tęsiama reabilitacija: skiriama individuali mankšta, fizioterapija.
Pratimai, atliekami vandenyje, labai padeda atsistatyti jėgas pacientams, varginamiems kraujotakos sutrikimų, po insultų, sutrikus pusiausvyrai. Šie pacientai, atlikdami koordinacijos, pusiausvyros lavinimo pratimus, greitai pajunta pagerėjimą.
Priemonės – pagal poreikius
Kiekvienai patologijai įveikti yra ne tik specialūs pratimai, kuriuos atliekant naudojamos ir įvairios pagalbinės priemonės: svareliai, pasunkinimai kojoms, nuožulnioji plokštuma. „Kai ant kojos uždedamas pasunkinimas, vandens pasipriešinimas dar didėja, tai ir raumenų jėga dar greičiau atsistato“, – pastebi specialistė, kad pakanka ir septynių procedūrų pasiekti labai gerų rezultatų, jei dirbama motyvuotai ir nuoširdžiai.
Baseine yra keltuvas, kuris naudojamas tais atvejais, kai žmogus, pavyzdžiui, po kojos traumos dar negali minti kojos ir jam būtų sunku įlipti laipteliais į baseiną. Toks pacientas įkeliamas į vandenį ir, baigus mankštą, iškeliamas iš baseino.
Pacientus džiugina tai, kad vanduo baseine šiltas – 34 laipsnių. Tai ypač svarbu reabilitacijai sergančiųjų reumatoidiniu artritu, pažeidžiančiu visus organizmo sąnarius, varginamų radikulopatijos ar po sąnarių endoprotezavimo. „Miesto baseinuose vanduo šaltesnis, tai žmogui, sergančiam sąnarių ligomis, nėra malonu, nes nuo šalčio raumuo susitraukia ir jam būna dar sunkiau judėti“, – Inesa Žaliukienė teigia, kad šiltesniame vandenyje raumenys atsipalaiduoja ir neabejoja, kad, norint pasiekti reabilitacijos rezultatų, vanduo turi būti šiltas.
Dažniausiai pacientams siuntimą pas reabilitologą skiria įvairių sričių specialistai arba šeimos gydytojas. Vandens procedūras gydytojas reabilitologas, dirbantis Ambulatorinės reabilitacijos centre, skiria tiems pacientams, kurie turi ilgąją – dešimties ar keturiolikos dienų reabilitaciją. Kuriems skiriama penkių dienų pirminė reabilitaciją, vandens procedūros neskiriamos. „Visiems pacientams pirmiausia skiriama pirminė reabilitacija. Jei po jos reabilitologas nusprendžia, kad reikalinga toliau tęsti reabilitaciją, skiriamos ir vandens procedūros bei platesnis kitų procedūrų spektras“, – teigia specialistė.
Vandens procedūros – ne kiekvienam
Per dvylikos metų patirtį I. Žaliukienei teko bendrauti su įvairiais žmonėmis, atvykusiais į vandens kineziterapijos procedūras. Yra buvę ir tokių, kai reabilitologo skirtų vandens procedūrų atsisakoma. Medikė pastebi, kad dažniausiai moterys nenori lipti į baseiną, nes jaučia baimę. Jei nepavyksta įveikti vandens baimės, tenka procedūrų atsisakyti. Būna ir chlorui alergiškų žmonių, nors Ambulatorinės reabilitacijos centro baseine vandens dezinfekcijai naudojamas labai mažas chloro kiekis. Kitam galva labai svaigsta vandenyje, apima baimė, nes nemoka plaukti.
Inesa Žaliukienė patikina, kad baimintis tikrai nėra ko. Dviejų metrų gylio baseine yra zonos, ant kurių atsistojus pasiekiamas turėklas, į kurį įsikibus pacientas jaučiasi saugiai. Kineziterapeutas stengiasi žmogų nuraminti, paaiškindamas, jog ne tik bus saugus baseine, bet ir po ligos ar traumos sulauks reikiamos pagalbos.
Dažniausiai taip būna per pirmąsias procedūras. Kai pirmą baimę ar nerimą žmogus įveikia, problemų nebekyla.
Pati I. Žaliukienė su plaukymo baseino vandeniu draugauja nuo seno: vaikystėje dešimt metų teko lankyti plaukimo treniruotes miesto baseine „Delfinas“. Inesa ne tik treniravosi, bet ir dalyvaudavo varžybose, vykdavo į sporto stovyklas. Baigusi vidurinę mokyklą nusprendė stoti į Šiaulių Valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetą ir studijuoti kineziterapiją. Baigusi kolegiją studijas tęsė Šiaulių universitete. Gavusi diplomą jauna specialistė dirbo vaikų plaukimo trenere.
Norėjosi išmėginti ir kineziterapeuto darbą, kuriam I. Žaliukienė buvo puikiai pasirengusi.
Darbo paiešką pradėjo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ir iš karto nusišypsojo sėkmė. Atėjusi į Ambulatorinės reabilitacijos centrą sužinojo, kad yra laikina kineziterapeutės, išeinančios į motinystės atostogas, vieta. O darbas – baseine. „Tuomet buvau laiminga, kad taip natūraliai susiklostė likimas ir kad galėsiu tęsti draugystę su vandeniu“, – sako I. Žaliukienė, tada dar nežinojusi, kad laikinas darbas tęsis dvylika metų, per kuriuos nesuskaičiuojamai daugybei žmonių galės padėti susigrąžinti sveikatą, patarti, paaiškinti apie judėjimo ir vandens, be kurio neįsivaizduojama kineziterapija, naudą žmogaus organizmui.
Nuotr.
Respublikinėje Šiaulių ligoninės Ambulatorinės reabilitacijos centro kineziterapijos bei fizioterapijos specialistė Inesa Žaliukienė su baseino vandeniu draugauja nuo vaikystės.
Zitos Katkienės nuotr.
Pranešimą paskelbė: Zita Katkienė, Respublikinė Šiaulių ligoninė, VšĮ