(Gyd. psichoterapeutė Jolanta Trinkūnienė) „Visi aplinkiniai yra daug pranašesni už mane. Netgi vyresnės bendradarbės ir tai yra gražesnės už mane. Jos dailesnės, linksmesnės ir… patrauklesnės. Man neramu. Man labai sunku. Aš esu niekam tikusi, negabi, žiopla. Mano figūra nemoteriška. Aš neturiu „skonio’’. Kartais apima toks nerimas ir beviltiškumas, kad negaliu ramiai miegoti. Vis galvoju, kodėl aš tokia nevykėlė?…”, – pirmojo susitikimo metu pasakojo 27-ių metų mergina. – „Man buvo labai sunku ateiti ir pas jus. Man gėda. Aš bijau kitiems atskleisti savo bejėgiškumą. Ar galėsite man padėti?”.
Pastebėjau, kad mano pacientei trūksta pasitikėjimo savimi. Pokalbio metu paaiškėjo, kad vaikystėje tėvai dažnai Jurgą kritikuodavo ir lygindavo su kitais vaikais. Jau mokykloje mergaitė jautėsi menkesnė už kitas to amžiaus mergaites. Ji neturėjo „tobulos” figūros, stokojo elegancijos, jautėsi nelaiminga ir vieniša. Ypač paauglystėje Jurga savo išvaizdą suabsoliutino, „krito”’ į neviltį. Paauglei itin svarbus buvo aplinkinių vertinimas. 15-16 metų amžiuje Jurga „negirdėjo”’ mamos bandymų paaiškinti, kad bendraudami vieni su kitais žmonės vertina ne tik išvaizdą, bet ir atvirumą, gebėjimą klausytis kito, sąmoningumą.
Menkavertiškumo jausmas „augo”. Mergina tapo uždara, liūdna, nepasitikinti. Jurga palūžo, kai neišsipildė kai kurios jos svajonės, o draugų, tėvų ir kitų kritiką priėmė kaip baisiausią nuosprendį. Mergina pradėjo viskuo piktintis, save matė, kaip pačią netinkamiausią, tapo baiminga.
Jurga nustebo, kuomet aš jai ištariau: „Džiaugiuosi, kad išdrįsai ateiti, juk nelengva prisipažinti, kad kažko negali įveikti. Puiku, kad tu įveikei savo baimę ir suvokei, kad tokios emocijos kenkia. O dabar reikės išmokti pamilti save tokią ir nesikankinti dėl to, ko negali pakeisti. Tiesiog dažniau sau reikės ištarti ir pasidžiaugti – kuo gi aš sau esu graži”. Aptarėm, kaip toliau kartu dirbsime. Užsiėmimo pabaigoje pabrėžiau: „Atėjusi į konsultaciją, nesiskųsk, kad esi negraži, menkavertė. Nelygink savęs su bendradarbėmis ar pažįstamomis. Įsidėmėk, juk kiekviena moteris ar mergina yra kitokia, o svarbiausia – kiekviena yra savaip graži. Nesikankink galvodama, kad likimas tave nuskriaudė. Kartais įsivaizduojami trūkumai kitiems gali atrodyti kaip privalumai. Pavyzdžiui, kremtiesi dėl juodos plaukų spalvos, tuo tarpu vaikinui, kuris tau simpatizuoja, labiausiai ir patinka tavo juodos garbanos. Arba, tu labai pergyveni, kad esi nemoteriška, nes „krūtinė lyg lenta”, o tavo išrinktasis nepakenčia merginų „su dideliais biustais”.
Kito užsiėmimo metu paprašiau surašyti savo gerąsias savybes. Jurga ilgai mąstė. Tuomet aš dar pridūriau: „Bent jau 15-a jų turi būti. Pasistenk suvokti, kas konkrečiai sukelia keblumų, atliekant šią užduotį. Kuo aiškiau ir tiksliau apibrėši kliūtis, tuo veiksmingesnio rezultato sulauksi. Užsiėmimų metu teks daug dirbti pačiai su savimi, „gatavo recepto” neketinu tau duoti”.
Mačiau, kad Jurga buvo pakankamai išmintinga ir lanksti, kad prisitaikytų prie gyvenimo aplinkybių. Mergina stropiai lankė užsiėmimus, kurių metu stengėsi tiksliai reikšti savo mintis, mokėsi pamilti ir suprasti save: perdaug nekritikuodama nei savęs, nei savo bendradarbių ar kitų pažįstamų.
Pasistengę, to galite pasiekti ir Jūs.
Gyd. J. Trinkūnienės diagnostikos ir gydymo IĮ (Vilniaus g., 25-7, Vilnius) .
Mob. tel.: 8 686 29266.