Šeima laikoma nevaisinga, kai moteris, gyvendama su vyru reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengdama nėštumo, per 2 metus nepastoja. 10-20% visų šeimų yra nevaisingos. 50% atvejų nevaisingos yra moterys, 40% – vyrai, 10% abu sutuoktiniai.
Absoliutus nevaisingumas – kai nesusiformavusios kiaušidės, gimda ir makštis, kiaušidėse nėra lytinių ląstelių arba lytiniai organai pašalinti operaciniu būdu. Reliatyvus nevaisingumas – tai sumažėjusi galimybė pastoti ir gydant šis nevaisingumas gali būti likviduotas.
Absoliutus nevaisingumas – kai nesusiformavusios kiaušidės, gimda ir makštis, kiaušidėse nėra lytinių ląstelių arba lytiniai organai pašalinti operaciniu būdu. Reliatyvus nevaisingumas – tai sumažėjusi galimybė pastoti ir gydant šis nevaisingumas gali būti likviduotas.
Ligos priežastys
Moterų nevaisingumo priežastys yra įvairios. Pagal priežastį skiriamos šios nevaisingumo formos:kiaušintakinis (60%) ; endokrininis (30%) ; imuninis (5%) ; dėl anatominių lytinių organų pakitimų (5%) .
Kiaušintakinis nevaisingumas atsiranda po vidinių lytinių organų uždegimų –kiaušintakiai gali užakti, susiaurėti, dėl susidariusių sąaugų persilenkti, todėl kiaušintakiuose susidaro anatominių kliūčių, trukdančių kiaušialąstei keliauti ir būti apvaisintai spermatozoido.
Endokrininio nevaisingumo priežastis yra sutrikusi ovuliacija – folikulo formavimasis ir trūkimas ciklo vidury dėl pakitusios kitų endokrininių liaukų funkcijos (pagumburio, posmegeninės liaukos, antinksčių, skydliaukės) .
Įgimti ir įgyti lytinių organų anatominiai pakitimai pasireiškia amenorėja (mėnesinių nebuvimu) , įvairiais mėnesinių ciklo sutrikimais, po nėštumo nutraukimų (abortų) , pažeidus gimdos gleivinę, persirgus gimdos gleivinės uždegimu, dėl lėtinių paūmėjančių uždegimų aplink kiaušintakius, kiaušides, gimdos ertmėje susidarius sąaugų, gimdos miomoms užspaudus kiaušintakio spindį ar deformuojant gimdos ertmę.
Nevaisingumo priežastis gali būti lytinių organų endometritas, policistinių kiaušidžių sindromas, kuomet irgi nevyksta ovuliacija.
Imuniniam nevaisingumui būdinga tai, kad moters organizme atsiranda imunitetas vyriškoms lytinėms ląstelėms ir susidaro specifinių spermatozoidams antikūnų.
Kartais moters nevaisingumo priežastis išlieka neaiški. Didelę reikšmę turi ir psichogeniniai faktoriai.
Kiaušintakinis nevaisingumas atsiranda po vidinių lytinių organų uždegimų –kiaušintakiai gali užakti, susiaurėti, dėl susidariusių sąaugų persilenkti, todėl kiaušintakiuose susidaro anatominių kliūčių, trukdančių kiaušialąstei keliauti ir būti apvaisintai spermatozoido.
Endokrininio nevaisingumo priežastis yra sutrikusi ovuliacija – folikulo formavimasis ir trūkimas ciklo vidury dėl pakitusios kitų endokrininių liaukų funkcijos (pagumburio, posmegeninės liaukos, antinksčių, skydliaukės) .
Įgimti ir įgyti lytinių organų anatominiai pakitimai pasireiškia amenorėja (mėnesinių nebuvimu) , įvairiais mėnesinių ciklo sutrikimais, po nėštumo nutraukimų (abortų) , pažeidus gimdos gleivinę, persirgus gimdos gleivinės uždegimu, dėl lėtinių paūmėjančių uždegimų aplink kiaušintakius, kiaušides, gimdos ertmėje susidarius sąaugų, gimdos miomoms užspaudus kiaušintakio spindį ar deformuojant gimdos ertmę.
Nevaisingumo priežastis gali būti lytinių organų endometritas, policistinių kiaušidžių sindromas, kuomet irgi nevyksta ovuliacija.
Imuniniam nevaisingumui būdinga tai, kad moters organizme atsiranda imunitetas vyriškoms lytinėms ląstelėms ir susidaro specifinių spermatozoidams antikūnų.
Kartais moters nevaisingumo priežastis išlieka neaiški. Didelę reikšmę turi ir psichogeniniai faktoriai.
Simptomai
Ligos eiga
Nevaisingumas paprastai būna tik vienas iš daugelio kokios nors lytinių organų ligos arba bendros organizmo ligos simptomas. Svarbiausias požymis yra tas, kad moteris 2 metus reguliariai lytiškai santykiaudama nepastoja. Tačiau ir tokiu atveju nevaisinga laikoma ne moteris, o šeima.
Nustačius nevaisingumo priežastį ir esant galimybei ją pagydyti, moteris pastoja. Deja, kai kuriais atvejais nevaisingumo išgydyti neįmanoma.
Nustačius nevaisingumo priežastį ir esant galimybei ją pagydyti, moteris pastoja. Deja, kai kuriais atvejais nevaisingumo išgydyti neįmanoma.
Komplikacijos
Nevaisingumas dažnai išryškina kokią nors rimtą organizmo ligą. Be to, jei pora ilgai negali susilaukti vaikų, paprastai atsiranda psichologinių problemų ir normalaus lytinio gyvenimo sutrikimų.
Tyrimai
Tiriami abu nevaisingos šeimos sutuoktiniai. Tyrimai trunka ilgai: nevaisingumo priežastis nustatoma tik per kelis mėnesius ar metus.Išsiaiškinama moters artimųjų giminaičių (motinos, seserų) nėštumų eiga, gimdymo komplikacijos, moters vaikystėje ir paauglystėje persirgtos ligos, brendimo sutrikimai, mėnesinių pradžia ir jų pobūdis, lytinio gyvenimo pradžia ir jo sutrikimai ir panašiai. Atliekamas tyrimas per makštį, laboratoriniai (kraujo, šlapimo) bei specialūs tyrimai lytinių organų ūminiams ir poūmiams uždegimams nustatyti. Jei įtariamas kiaušintakinis nevaisingumas, tiriama kiaušintakių būklė, atliekamos dubens rentgeno nuotraukos, nustatoma, ar vyksta ovuliacija kiaušidėse. Tiriamas estrogenų, gestagenų, prolaktino, posmegeninės liaukos išskiriamų hormonų kiekis kraujyje, 17-ketosteroidų kiekis paros šlapime (antinksčių funkcijai įvertinti dėl galimo vyriškųjų hormonų pertekliaus organizme) . Visuomet atliekama transvaginalinė echoskopija, siekiant įvertinti vidinių lytinių organų anatominę padėtį, kiaušidžių būklę, gimdos gleivinės storį. Nevaisingumo priežastį nustatyti padeda ir papildomi testai. Atliekant postkoitinį Huhnerio testą, įvertinama spermatozoidų migracija gimdos kaklelio gleivėse, jeigu postkoitinis testas abejotinas arba neigiamas, atliekamas Kurzroko-Miulerio gimdos kaklelio gleivių ir spermatozoidų suderinamumo testas. Juo nustatoma, ar spermatozoidai sugeba prasiskverbti į gimdos kaklelio gleives.
Gydymas
Gydoma pagrindinė liga, kuri yra nevaisingumo priežastis.
Funkciniai kiaušintakių pakitimai gydomi konservatyviai – skiriamas kompleksinis nuo uždegimo apsaugantis, fermentinis, fizioterapinis gydymas, gydomosios hidrotubacijos ar pertubacijos procedūros (padidintu slėgiu bei specialiai tirpalais plečiama gimda ir kiaušintakiai) ;
anatominiai pakitimai gydomi chirurgiškai – atliekamos kiaušintakių praeinamumą atstatančios mikrochirurginės, kiaušintakius iš sąaugų išlaisvinančios videolaparoskopinės, normalų folikulų brendimą kiaušidėse atnaujinančios operacijos.
Funkciniai kiaušintakių pakitimai gydomi konservatyviai – skiriamas kompleksinis nuo uždegimo apsaugantis, fermentinis, fizioterapinis gydymas, gydomosios hidrotubacijos ar pertubacijos procedūros (padidintu slėgiu bei specialiai tirpalais plečiama gimda ir kiaušintakiai) ;
anatominiai pakitimai gydomi chirurgiškai – atliekamos kiaušintakių praeinamumą atstatančios mikrochirurginės, kiaušintakius iš sąaugų išlaisvinančios videolaparoskopinės, normalų folikulų brendimą kiaušidėse atnaujinančios operacijos.
Endokrininis nevaisingumas gydomas hormonais. Jei nustatomas kokių nors hormonų trūkumas, jų kiekis papildomas atitinkamomis dozėmis, atsižvelgiant į menstruacinio ciklo fazes. Jei yra kokių nors hormonų perteklius, jų kiekis mažinamas skiriant vaistus.
Imuninio nevaisingumo gydymas yra sunkiausias ir iki galo dar neištirtas. Jeigu moters gimdos kaklelio gleivėse ir kraujyje randama specifinių spermai antikūnų, skiriamas jautrumą mažinantis gydymas, patariama bent 6 mėnesius neleisti spermai išsilieti į makštį lytiškai santykiaujant, naudoti prezervatyvą.
Paskutinė priemonė gydant nevaisingumą yra dirbtinis apvaisinimas. Jis atliekamas dviem būdais: inseminacija in vivo ir dirbtinis apvaisinimas in vitro.
Atliekant inseminaciją in vivo, moteriai pro gimdos kaklelio išorinę angą į gimdą suleidžiama jos vyro arba donoro spermos. Spermatozoidai susilieja su kiaušialąste moters organizme. Tai gali būti kartojama keletą kartų, kol moteris pastoja.
Atliekant dirbtinį apvaisinimą in vitro, iš moters paimamos kelios kiaušialąstės, iš vyro – sperma, lytinės ląstelės sujungiamos laboratorijoje ant objektinio stiklelio. Apvaisintos ląstelės laikomos specialiose sąlygose ir temperatūroje, kol pasidalina daugybę kartų. Iš kelių apvaisintų ląstelių gaunama keletas embrionų, iš kurių 2-3 įsodinami į gimdos ertmę, o kiti užšaldomi. Embrionai toliau vystosi moters gimdoje iki gimimo.
Patarimai
Labai svarbu matuoti bazalinę temperatūrą. 3-6 mėnesius iš eilės moteris kiekvieną dieną rytą, dar neatsikėlusi iš lovos, 10 min. matuoja termometru kūno temperatūrą tiesiojoje žarnoje, o gautus rezultatus kasdien pažymi specialioje lentelėje. Specialiame grafike pažymimos mėnesio dienos nuo 1 d. iki 31 d. ir temperatūra laipsniais nuo 35oC iki 38oC, suskirstant kiekvieną laipsnį į 10 dalių. Kasdien kruopščiai išmatuota temperatūra atžymima ties atitinkama diena ir laipsniu. Mėnesio gale visi 31 taškai sujungiami tarpusavyje ir gaunama kreivė.
Jeigu mėnesinių ciklas normalus – bazalinės kūno temperatūros kreivė yra dvifazė (iš dviejų dalių) : iki ovuliacijos – mažesnė kaip 37oC, po ovuliacijos – didesnė kaip 37oC. Bazalinės temperatūros kreives būtina parodyti gydytojui ginekologui.
Jeigu mėnesinių ciklas normalus – bazalinės kūno temperatūros kreivė yra dvifazė (iš dviejų dalių) : iki ovuliacijos – mažesnė kaip 37oC, po ovuliacijos – didesnė kaip 37oC. Bazalinės temperatūros kreives būtina parodyti gydytojui ginekologui.
Profilaktika
Nevaisingumo profilaktiką reikia pradėti anksti: vaikystėje, paauglystėje, brendimo laikotarpiu. Dažnos vaikų infekcinės ligos gali sutrikdyti lytinių ir endokrininių organų veiklą. Mergaitėms svarbu įdiegti lytinės higienos įgūdžius, supažindinti su lytiniu gyvenimu, jos turi žinoti, kad ankstyvi, atsitiktiniai lytiniai santykiai gali būti lytinių organų uždegimų ir venerinių ligų priežastis. Moterų nevaisingumo profilaktikai svarbus tinkamas ir savalaikis lytinių organų uždegimų gydymas, kova su abortais, darbo ir buities sąlygų gerinimas, sveikas gyvenimo būdas.
