Nėščiųjų anemija – tai savita anemijos forma, kuri išsivysto nėščiosioms dėl įvairių veiksnių, susijusių su nėštumo fiziologija. Ja serga 35-50 proc. visų nėščiųjų (besivystančiose šalyse – iki 80 proc., Pietų Azijoje ir Afrikoje – 63 proc., Lotynų Amerikoje – 30 proc., Europoje – 14 proc., Lietuvoje – 20-30 proc. visų nėščiųjų) .
Geležies stokos mažakraujystė sudaro apie 80-90 proc. visų nėščiųjų anemijų.
Jai prasidėti reikšmės turi šie veiksniai:
Be to, geležies stokos anemija dažniau pasitaiko nėščiosioms, sergančioms lėtinėmis infekcinėmis ligomis (reumatu, lėtiniu tulžies pūslės, inkstų geldelių, ryklės migdolų, veido ančių uždegimu ir t.t.) .
Anemija dažniau sergama žiemą ir pavasarį, kai trūksta vitaminų.
Folinės rūgšties trūkumas nėščiosioms yra retesnis negu geležies, nes paprastai nėščioji su maistu gauna pakankamą folinės rūgšties kiekį. Mišri geležies ir folinės rūgšties stoka dažniau pasireiškia sunkia anemija antrame ir trečiame nėštumo trimestruose.
Skiriamos dvi geležies stokos stadijos: slapta lėtinė geležies stoka audiniuose (kai anemijos simptomų dar nėra) ir ryški geležies stoka (tai geležies stokos anemijai būdingi simptomai) .
Geležies stoka audiniuose pasireiškia tokiais simptomais: lūžinėjantys nagai, pakitusi nagų forma (nagai įgauna šaukštelio pavidalą) , šiurkštūs ir slenkantys plaukai, sausa, šiurkšti, vaško atspalvio oda, liežuvio, burnos, ryklės, stemplės gleivinės blyškumas, atrofija, išplonėjimas, liežuvio skausmas, skausmas ryklėje ryjant maistą, įtrūkimai burnos kampuose, pakitusi uoslė ir skonis, didelis bendras silpnumas, greitas nuovargis net po nedidelio fizinio krūvio, galimas dusulys fizinio krūvio metu, pasikartojantys alpimai, greita nuotaikų kaita arba polinkis į depresiją, sustiprėjęs širdies plakimas, padažnėjęs kvėpavimas, pablogėjusi dėmesio koncentracija, galvos skausmas, svaigimas, skeleto raumenų silpnumas.
Kartais būna subfebrili kūno temperatūra (37-38oC) , greitas širdies plakimas, žemas arterinis kraujospūdis (100/60 mmHg ir mažiau) .
Lengvos formos nėščiųjų anemija paprastai nesutrikdo vaisiaus raidos, tuo tarpu dėl sunkios anemijos gali sulėtėti vaisiaus augimas, atsirasti lėtinis deguonies badas (hipoksija) , vaisiaus ir naujagimio anemija (geležies stokos mažakraujystė) .
Svarbūs ir kiti kraujo analizės duomenys: geležies kiekis kraujo serume, hematokrito vertė, eritrocitų spalvinis indeksas, eritrocitų skaičius, sumažėjęs kraujo serumo feritino kiekis ir padidėjęs transferino kiekis.
Anemijos gydymui skiriami geležies preparatai. Vartojant geriamuosius geležies preparatus, gydomasis efektas pasireiškia ne anksčiau kaip po 3 savaičių, o organizmas pakankamai geležies sukaupia tik po 2-3 mėnesių.
Kai hemoglobino koncentracijos rodikliai kraujyje tampa normalūs, geležies preparatų vartojimas tęsiamas dar 3-4 mėn. profilaktinėmis dozėmis.
Leidžiami injekcijų į veną pavidalu preparatai skiriami tik išimtinais atvejais, kai nustatyta skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė ar uždegimas, yra sutrikęs geležies įsisavinimas žarnyne.
Geležies injekcijos į raumenis skiriamos dar rečiau ir tik tais atvejais, kai jų negalima leisti į veną. Injekcijos į raumenis skausmingos, odoje gali likti tamsios dėmės.
Esant sunkiai anemijai (Hb<70g>
Organizmas turi gauti pakankamai baltymų, kurių yra liesoje mėsoje, žuvyje, piene, kefyre, varškėje, kiaušiniuose.
Riebalų jokiu būdu negalima visiškai atsisakyti, nes jie padeda įsisavinti vitaminus A, D, E, K ir mineralines druskas. Tačiau trečdalį visų gaunamų riebalų turi sudaryti augaliniai aliejai (saulėgrąžų, rapsų, sojos, alyvų, kukurūzų, riešutų) . Nėščiosioms labiausiai tinkantys gyvuliniai riebalai yra sviestas, o lašinių, taukų, margarino, lajaus nėštumo metu geriau iš viso nevartoti arba vartoti kuo mažiau. Geriausias angliavandenių šaltinis nėščiajai yra rupi ruginė ar kvietinė duona, įvairių kruopų košės (avižų, grikių, miežių, kukurūzų) , visi vaisiai bei daržovės. Cukraus ir saldumynų daug vartoti nėščiosioms nepatartina, ypač jų reiktų vengti nėštumo pabaigoje.
Trūkstant organizmui geležies ir sergant nėščiųjų anemija, rekomenduojama maisto racioną papildyti tais maisto produktais, kurie turi ypač daug geležies. Tai yra jaučio ir kiaulės kepenys, liežuvis, inkstai, liesa mėsa, soja, kakava, kiaušinių tryniai, pupelės, kukurūzai, avižinės kruopos, žemės riešutai, džiovinti obuoliai, džiovinti abrikosai, džiovintos slyvos, petražolių lapai, špinatai, datulės, mėlynės, ikrai, obuoliai, kriaušės, ruginė duona. Kiek mažiau geležies savo sudėtyje turi žuvis, ridikai, burokėliai, juodieji serbentai ir razinos.
Moterų konsultacijoje kraujas nėščiajai tiriamas nėštumo pradžioje, kai ši įrašoma į nėščiųjų įskaitą, 20 nėštumo savaitę, 28 nėštumo savaitę, o vėliau – 1 kartą per mėnesį.
Ypač nuodugniai ištiriamos ir stebimos tos nėščiosios, kurioms anemija nustatyta dar iki nėštumo, kurios daug kartų gimdė arba serga lėtinėmis infekcinėmis ligomis. Joms nuo 12-14 nėštumo savaitės patartina vartoti grynos geležies preparatus profilaktinėmis dozėmis (po 30-60 mg elementinės geležies/per dieną) .
Nustačius nėščiųjų anemiją, geležies dozė padidinama iki gydomosios, dažniau kartojami kraujo tyrimai.
Nėščia moteris kasdien turi gauti 400 μg folinės rūgšties, ypač I nėštumo trimestrą iki 12 nėštumo savaitės (ji apsaugo ir nuo apsigimimų) .
Visoms nėščiosioms nėštumo metu anemijos profilaktikai rekomenduojama vartoti multivitaminus su mikroelementais, turinčius geležies.