OPINIS KOLITAS

Opinis kolitas – tai dėl nežinomų priežasčių atsiradęs lėtinis storosios žarnos uždegimas, kuriam būdingas paviršinių gleivinės opų atsiradimas. Dažniausiai pažeidžiama ne visa storoji žarna, o tik jos dalis. Visuomet būna tiesiosios žarnos (galutinės storosios žarnos dalies) uždegimas, kuris gali plisti ir į aukščiau esančias storosios žarnos dalis. Plonosios žarnos uždegimo nebūna (nebent gali būti pažeista nedidelė jos sritis, kuri jungiasi su storąja žarna) .

Ligos priežastys

Kitaip nei kitų kolitų, kurie gali atsirasti dėl infekcinių priežasčių, vaistų vartojimo, žarnyno kraujotakos sutrikimo, radiacinio apšvitinimo, opinio kolito priežastys yra neaiškios. Manoma, kad jo atsiradimas gali būti susijęs su tam tikrais organizmo imuninės sistemos sutrikimais. Įtakos turi ir genetinis paveldėjimas, todėl dažniau opiniu kolitu serga giminaičiai, šeimos nariai. Taip pat pastebėta, kad baltaodžiai serga dažniau nei juodaodžiai.

Simptomai

Ligos eiga

Pagrindinis opinio kolito simptomas – staiga atsiradęs dažnesnis tuštinimasis su krauju ir gleivėmis. Taip pat būna pilvo skausmas pažeistos storosios žarnos projekcijoje, apgaulingas noras tuštintis (tenezmai) , karščiavimas, bendras silpnumas. Sunkaus opinio kolito atveju, kai stipriai viduriuojama, netenkama daug skysčių, sumažėja kraujospūdis, atsiranda dažnas širdies plakimas, pykinimas, vėmimas, sutrinka kraujo elektrolitų (kalio, natrio, kalcio ir kt.) pusiausvyra, gali būti sąnarių skausmai.
Simptomų išreikštumas labai priklauso nuo ligos sunkumo. Jei opinis kolitas nesunkus, bendra būklė gali ir nepakisti.

Opinio kolito eiga labai priklauso nuo ligos sunkumo. Būdingi ligos paūmėjimai: kartais jie reti (būna vienintelis epizodas) , kitais atvejais – dažnai kartojasi. Taip pat gydymo efektyvumas priklauso ir nuo uždegimo išplitimo: jei yra tik tiesiosios žarnos uždegimas, tai paskyrus gydymą simptomai dažniausiai greitai išnyksta, o jei pažeista visa storoji žarna – gydymas užtrunka. Jei opinis kolitas sunkus, tai net ir skiriant dideles vaistų dozes simptomai gali iki galo neišnykti.

Komplikacijos

Jeigu opinis kolitas sunkus ar laiku nepradedamas tinkamas gydymas, gali atsirasti komplikacijų. Viena dažniausių yra kraujavimas iš storosios žarnos opų, dėl to atsiranda mažakraujystė – sumažėja hemoglobino kiekis kraujyje. Sunkaus opinio kolito atveju galimas toksinis storosios žarnos išsiplėtimas, kuriam būdingas stiprus pilvo skausmas, aukšta temperatūra, organizmo intoksikacijos požymiai (pykinimas, vėmimas, sumažėjęs kraujospūdis) . Ši komplikacija pavojinga dėl galimo storosios žarnos prakiurimo ir pilvaplėvės uždegimo (peritonito) .

Sergant opiniu kolitu gali būti pažeisti ir kiti organai, gali atsirasti sąnarių, akių uždegimas, odos bėrimai ar pūlinukai, kepenų ligos (dažniausiai – pirminis sklerozuojantis cholangitas, kuriam būdingas tulžies latakėlių pažeidimas) , vystymosi ir augimo sutrikimų vaikystėje.

Dar viena svarbi komplikacija – storosios žarnos vėžys. Kuo ilgiau sergama opiniu kolitu, tuo didesnė rizika juo susirgti.

Tyrimai

Kraujo tyrime gali būti sumažėjęs hemoglobino kiekis, padidėjęs leukocitų skaičius ir eritrocitų nusėdimo greitis.
Kolonoskopijos metu apžiūrima storoji žarna, įvertinama, ar yra uždegiminių gleivinės pakitimų (paraudimas, opos, erozijos) , ar jie būdingi opiniam kolitui, ar yra kraujavimas, ar nėra vėžio požymių, taip pat nustatomas uždegimo išplitimas (kokia storosios žarnos dalis pažeista) ir paimamos gleivinės biopsijos histologiškai ištirti (galutinei ir tiksliausiai diagnozei patvirtinti) .
Jei dėl kokių nors priežasčių negalima atlikti kolonoskopijos, skiriamas rentgenologinis storosios žarnos tyrimas. Jis taip pat padeda nustatyti žarnos uždegiminius pokyčius, opas, vėžį, tačiau šio tyrimo metu negalima paimti gleivinės biopsijų. Taip pat daromas išmatų pasėlis – nustatoma ar nėra žarnos uždegimą sukeliančių bakterijų.

Gydymas

Jei tuštinatės su krauju, jokiu būdu nesigydykite patys! Diagnozę patikslinti ir paskirti vaistų turi gydytojas!

Galima išskirti du gydymo etapus – paūmėjimo gydymas ir palaikomasis gydymas, skiriamas tarp paūmėjimų. Gali būti skiriama kelių grupių vaistų: aminosalicilatų (mesalazinas, sulfasalazinas, olsalazinas) , kortikosteroidų (prednizolonas, metilprednizolonas, budezonidas) , imunosupresantų (azatioprinas, metotreksatas) . Aminosalicilatai ir kortikosteroidai gali būti skiriami klizmutėmis ir žvakutėmis (jei pažeidžiama tik tiesioji žarna ir nedidelė dalis virš jos) arba tabletėmis (kai pažeidžiama didesnė storosios žarnos dalis) . Palaikomajam gydymui dažniausiai skiriama aminosalicilatų, jei jų nepakanka – pridedama imunosupresantų (stengiamasi, jei galima, neskirti kortikosteroidų) . Paūmėjimo metu vaistų dozės didinamos, dažniausiai kartu skiriama ir kortikosteroidų. Esant sunkesniam ligos paūmėjimui, gydoma ligoninėje, dažnai tokiu atveju skiriamos lašinės skysčių infuzijos, antibiotikai, koreguojama sutrikusi elektrolitų pusiausvyra.

Jei ligos eiga labai sunki, gydymas neefektyvus ar yra toksinis žarnos išsiplėtimas, reikalingas operacinis gydymas – šalinama visa storoji žarna ar pažeista jos dalis.

Patarimai

Esant viduriavimui reiktų vartoti mažiau pieno, žalių daržovių, daug skaidulų turinčio maisto. Rekomenduojama vartoti vitaminų, ypač su didesniu geležies kiekiu, folinės rūgšties, kalcio, žuvies taukų, vengti stresų, kadangi jie gali sukelti ligos paūmėjimą. Jei sustiprėjo ligos simptomai, nedelsdami kreipkitės į gydytoją, kad būtų laiku paskirta papildomų vaistų. Dažna klaida yra ta, kad atsisakoma pakartotinių kolonoskopijų (kadangi tai nėra labai maloni procedūra) , tačiau tik taip galima laiku pastebėti žarnos vėžį.

Profilaktika

Praėjus maždaug 10 metų nuo ligos pradžios, ypač jei ligos eiga sunki, rekomenduojama kasmet kartoti kolonoskopiją, kadangi labai padidėja rizika susirgti storosios žarnos vėžiu.