Parkinsono liga – tai lėtinė progresuojanti neurologinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities, dalyvaujančios judesių kontrolėje, ląstelės, todėl labiausiai sulėtėja ir pasunkėja judesiai. Liga pavadinta anglų gydytojo Džeimso Parkinsono (James Parkinson) vardu, kuris 1817 m. savo straipsnyje „Esė apie drebantįjį paralyžių” („Essay on shaking palsy”) aprašė tokių pacientų simptomus. Ligos pagrindą sudaro specialios biocheminės medžiagos – dopamino – kiekio sumažėjimas nervų sistemoje dėl šią medžiagą gaminančios tam tikros galvos smegenų zonos, vadinamos juodąja medžiaga, ląstelių nykimo. Todėl ši liga priskiriama neurodegeneracinių susirgimų grupei. Svarbus ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų (acetilcholino, glutamato) balanso sutrikimas. Nervų sistemoje šios medžiagos dalyvauja informacijos perdavime, todėl, sutrikus jų tarpusavio pusiausvyrai, lėtėja ar/ir nebevyksta impulso plitimas tam tikrose srityse – ypač tose, kurios dalyvauja judesių kontrolėje.
Ligos priežastys
Parkinsono ligos priežastis nėra aiški. Panašu, kad kai kurie žmonės paveldi genetinį polinkį susirgti šia liga, susiklosčius tam tikrai situacijai. Diskutuojama toksinų (mangano, gyvsidabrio, anglies monoksido) , pesticidų, imuninių pokyčių, galvos smegenų traumų, rūkymo bei kitų faktorių įtaka šios ligos išsivystymui.
Parkinsono liga diagnozuojama tuomet, kai nenustatoma aiškios būdingų simptomų išsivystymo priežasties (tai vadinama idiopatiniu parkinsonizmu) .
Galimos priežastys, sąlygojančios antrinio parkinsonizmo vystymąsi: kai kurių vaistų, ypač skiriamų gydyti psichikos sutrikimams, pykinimui, svaigimui, vartojimas; apsinuodijimas anglies monoksidu (smalkėmis) , manganu; galvos smegenų traumos, ypač dažnos, daugybinės, pvz., boksininkams; galvos smegenų kraujotakos sutrikimai (insultai) , augliai, kitos retesnės nervų sistemos ligos. Antrinis parkinsonizmas dar vadinamas Parkinsono sindromu, nes Parkinsono ligą primenantys simptomai sudaro tik dalį klinikinės konkrečios priežasties sąlygoto susirgimo išraiškos.
Parkinsono liga pasaulyje serga apie 1,4 proc. Žmonių, vyresnių kaip 55 metų. Žymesnio skirtumo tarp lyčių nenustatyta. Retai susergama iki 40 metų amžiaus – tada diagnozuojama jaunatvinė (juvenilinė) Parkinsono liga; ši forma sudaro apie 5 proc. visų ligos atvejų. Apie 80 proc. parkinsonizmo simptomus patiriančių ligonių serga idiopatine Parkinsono liga, apie 20 proc. – antriniu parkinsonizmu, maždaug 7 proc. iš jų šie simptomai vystosi dėl kitų neurodegeneracinių ligų.
Parkinsono liga sergama visame pasaulyje, visose etninėse grupėse.
Simptomai
Galvos ir galūnių drebėjimasJudesių sulėtėjimasGalūnių bei kūno sukaustymasEisenos pasikeitimaiPusiausvyros sutrikimaiRijimo sutrikimasOrientacijos pablogėjimasKalbos sutrikimasSulėtėjęs mąstymasLigos eiga
Svarbiausi Parkinsono ligos simptomai: galvos, galūnių ar/ir kūno drebėjimas (gydytojų vadinamas tremoru) , judesių sulėtėjimas ir pasunkėjimas, galūnių bei kūno sukaustymas. Dažniausiai iš pradžių pradeda drebėti viena ranka ar, rečiau, koja, vėliau gali ir kitos galūnės, gali drebėti apatinis žandikaulis, galva ar, rečiau, visas kūnas. Drebėjimas matomas ramybėje, tam tikroje pozoje, sustiprėja susijaudinus, sumažėja judesių metu ir išnyksta miegant.
Judesiai tampa lėti, sunki judesio pradžia, todėl jų mažiau. Asmuo mažiau, nei anksčiau, gestikuliuoja, jo veido mimika tampa skurdesnė: rečiau mirksi, mažiau šypsosi.
Sutrinka stovėsena, eisena ir pusiausvyra. Ligoniai vaikšto smulkiais žingsneliais, palinkę į priekį, kiek sulenktomis per alkūnes rankomis ir kojomis per kelius. Jiems sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, laiku sustoti einant, staigiau pasukti į šoną (yra polinkis griūti) .
Sukaustymas būna ryškiausias galūnėse: vienos ar abiejų pusių galūnės atrodo sunkios, nerangios, kartais ligoniui susidaro įspūdis, kad jos silpnesnės. Gydytojui lankstant tokias galūnes, jaučiamas vis stiprėjantis pasipriešinimas, o galūnė linksta ir tiesiasi netolygiai, lyg trūkčiodama – gydytojai šį reiškinį vadina „dantračio” fenomenu.
Pasikeičia ligonių rašysena: raidės tampa smulkios, ilgiau rašant – dar mažesnės, nebe aiškios. Balsas tampa monotoniškas, gali prikimti.
Ilgiau sergant, vargina seilėtekis, gali pasunkėti kramtymas, rijimas. Neretai gausiau riebaluojasi oda ir plaukai, užkietėja viduriai, gali atsirasti šlapinimosi bei lytinės funkcijos sutrikimų. Ligoniai gali jausti didesnį, nei anksčiau, nuovargį. Sulėtėja ir mąstymas, minčių dėstymas. Dažnai kartu nustatoma depresija.
Sergant antriniu parkinsonizmu, galimi kiti papildomi simptomai, būdingi atskiroms ligoms.
Parkinsono ligos eiga lėtinė, laipsniškai progresuojanti. Ilgiau sergant, gali pasitaikyti ne visuomet nuspėjamų būklės pablogėjimų bei pagerėjimų, kurie iš dalies priklauso nuo vartojamų vaistų. Kartais galimas „sustingimo” fenomenas – tai staigus laikinas negalėjimas pajudėti. Ligonio savijauta ir invalidizacijos laipsnis labai priklauso nuo gydymo parinkimo ir individualaus atsako į jį. Parkinsono liga savaime nėra mirtina liga.
Komplikacijos
Ilgai sergant, atsiranda ženklesni kraujospūdžio svyravimai (ligoniui atsistojus, kraujospūdis mažėja, todėl jaučiamas silpnumas, svaigimas, kartais net apalpstama) . Taip pat mažėja paciento mobilumas, gali atsirasti pragulų, prisidėti infekcija.
Tyrimai
Parkinsono ligos diagnostikai specifinių testų nėra. Ankstyvoje stadijoje diagnozuoti ligą gali būti sunku. Šeimos ar kitas gydytojas, įtaręs Parkinsono ligą, turi nukreipti ligonį neurologo konsultacijai, nes, be kita ko, svarbu nustatyti ir galimas kitas, specifinio gydymo reikalaujančias ar net potencialiai gyvybei grėsmingas pasireiškusių simptomų priežastis, pvz., galvos smegenų naviką.
Diagnostika remiasi pagrindiniais klinikiniais simptomais – tai drebėjimas, judesių sulėtėjimas ir pasunkėjimas, sukaustymas, o pačiai Parkinsono ligai itin būdinga asimetrinė simptomų pradžia ir geras atsakas į specifinius (levodopos) preparatus.
Jei reikia, atliekami laboratoriniai kraujo ir kiti tyrimai, galvos smegenų kompiuterinė (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT) , ar, esant galimybei, pozitroninės emisinės tomografijos (PET) ar vieno fotono emisinės kompiuterinės tomografijos (SPECT) tyrimai, kurie parodo struktūrinius ir biocheminius pakitimus galvos smegenyse.
Kartais gydytojas gali skirti daugiau tyrimų, norėdamas atmesti kitas parkinsonizmo priežastis ar atskirti Parkinsono ligą nuo kitų ligų (ypač dažnai nuo šeiminio, savaiminio, esencialinio tremoro) .
Gydymas
Parkinsono liga gydoma vaistais, taip pat egzistuoja pagalbiniai chirurginiai gydymo metodai, taikomos fizioterapinės priemonės.
Vaistai skiriami tuomet, kai simptomai pradeda trukdyti ligonio darbinei ar kasdienei veiklai, t.y. trikdo asmens funkcinį pajėgumą. Nuolat atsiranda naujų vaistų Parkinsono ligai gydyti. Kadangi svarbiausias ligos išsivystymo mechanizmo veiksnys – dopamino stoka, gydymo „aukso standartas” yra vaistai, kurie šią stoką bent iš dalies kompensuoja. Tai levodopos (L-dopos, t.y. medžiagos, iš kurios nervų sistemoje pasigamina dopaminas) preparatai. Egzistuoja keli firminiai levodopos preparatai, kurių sudėtyje skiriasi levodopos dozės ir priedai: Sinemet, Madopar, Nakom, Isicom. Kai kuriems asmenims, ypač didesnėmis dozėmis arba derinant su kitais medikamentais, šie vaistai gali sukelti pašalinių reiškinių: nevalingus judesius (diskinezijas) , ištinkančius galūnėse, liemenyje ar veide (primena grimasas) ; kartais ligoniai gali girdėti ar matyti nesamus dalykus (tai vadinama haliucinacijomis) . Tuomet tenka mažinti ar perskirstyti vaisto dozę arba/ir skirti papildomus medikamentus.
Dopamino poveikį imituoja jo receptorius nervų sistemoje stimuliuojantys vaistai: bromokriptinas, pramipeksolis, ropinirolis. Taip pat skiriami dopamino veikimą sustiprinantys arba jo antagonistus neutralizuojantys preparatai (entakaponas, amantadinas, rečiau triheksifenidilis, biperidenas) bei kiti medikamentai, pvz., selegilinas.
Tinkama vaisto dozė nustatoma ne iš karto, o parenkama palaipsniui. Progresuojant ligai, kai kurie vaistai tampa mažiau efektyvūs ir turi būti pakeičiami arba papildomi kitais.
Funkciniam pajėgumui išlaikyti svarbi fizioterapija, nuolatiniai fiziniai pratimai, masažas, logopedinė terapija.
Chirurginis gydymas siūlomas tuomet, kai simptomai mažai reaguoja į gydymą vaistais. Šio gydymo tikslas – palengvinti sunkiai invalidizuojantį drebėjimą arba sukaustymą. Efektas gaunamas ne visuomet.
Patarimai
Niekada nenutraukti ir nekeisti medikamentinio gydymo be gydytojo žinios.Kasdienė mankšta didina ištvermingumą ir gerina savijautą. Pratimų išmokys gydytojas ar kineziterapeutas.Jei vargina drebėjimas, reikėtų atsipalaiduoti, giliai pakvėpuoti; vengti kofeino; reguliariai mankštintis; gerai pailsėti.Vaikščiojimui patogu turėti porą gerų batų žema pakulne ir gera pėdos atrama; vengti sportinių batelių su rumbuotais padais. Reikėtų stipriau kilnoti kojas ir mosuoti rankomis; žengti lyg lipant per rąstą. Treniruotis eiti ilgais žingsniais. Stovėti tiesiai, laikant galvą iškeltą. Jeigu reikia apsisukti, nesisukti ant vienos kojos, o eiti ratu, kol atsisukama į reikiamą padėtį.Jeigu sustingote, nebandykite eiti, o prispauskite kulnus prie grindų; stovėkite tiesiai, neatsiloškite; žiūrėkite tiesiai, pasirinkite taikinį ir eikite į jį, ypač žengdami pro duris. Jeigu einate su kitu žmogumi, duokite jam ranką ar įsikibkite į parankę. Reguliariai mankštinkitės, tai padės išlaikyti pusiausvyros pojūtį.Jei ypač pasunkėjo rašymas, pabandykite rašyti dideliu rašikliu ar pieštuku. Kartkartėmis pakelkite ranką, ištieskite per alkūnę, pajudinkite pirštus. Bandykite spausdinti mašinėle ar kompiuteriu.Jei vargina kritimai, pašalinkite iš kelio kilimėlius arba kitas kliūtis kojoms namų viduje ir jų aplinkoje; jei reikia, naudokitės lazdele. Venkite kopėčių arba kėdės aukštai esantiems daiktams pasiekti. Prieš atsikeldami iš lovos arba kėdės, stabtelėkite minutei sėdimoje padėtyje; jei pajutote svaigimą, sustokite arba atsisėskite.Versdamiesi lovoje ant šono, pirmiausiai pasukite galvą; pasispirdami priešinga koja, pasukite šlaunis; tada viršutine ranka siekite ta pačia kryptimi. Kai norite atsisėsti, atsigulkite veidu į lovos kraštą; padėkite abi rankas ant lovos ties krūtine, atsistumkite jomis, nuo lovos krašto nuleiskite kojas. Keldamiesi iš lovos, pirmiausia atsisėskite nuleisdami kojas, paskui statykite abi kojas ant grindų; rankomis atsiremdami palei šlaunis, lėtai kelkitės. Lengviau judėti padėtų lovos turėklai ar skersinis virš lovos. Atlasinė patalynė sumažintų trintį. Turėkite naktinę lempą.Įsigykite rūbus, kuriuos lengva užsivilkti, pvz., sportines kelnes, nertinį, t.p. batus su lipdukiniais užsegimais.Stiprinkite veido judesius sakydami, pvz., abėcėlę, garsiai skaitydami. Stenkitės tarti aiškiai, mintis reikškite trumpomis, glaustomis frazėmis.Valgykite, padėję indus ant neslystančio patiesalo; naudokite maisto smulkintuvą, kad nereikėtų pjaustyti peiliu. Valgykite mažais kąsniais, gerai sukramtykite, atsargiai rykite. Dažnai užgerkite. Maitinkitės laiku, tuo pačiu metu. Nurykite seiles prieš įsidėdami maistą į burną.Pašalinkite iš vonios kambario slidžius kilimėlius, užklokite plyteles neslystančia danga, vonioje patieskite guminį kilimėlį; įsirenkite stiprias rankenas prie vonios, tualeto.Profilaktika
Parkinsono liga – kompleksinės kilmės liga, todėl konkrečių profilaktikos priemonių išskirti neįmanoma. Reikia pilnavertiškai maitintis, vartoti antioksidantais turingą maistą, siekti didesnio fizinio aktyvumo.
Antrinio parkinsonizmo profilaktika apibūdinama konkrečias ligas aprašančiuose straipsniuose.