(Pirmoji pagalba) Skęstančiojo organizmo pokyčiai
Skęstant į kvėpavimo takus patenka vandens. Jis dirgina kvėpavimo takų (ypač gerklų) receptorius, todėl dažnai atsiranda gerklų raumenų spazmas: raumenys užveria balso plyšį, ir vanduo nebegali patekti į trachėją bei plaučius. Tačiau apsauginis mechanizmas suveikia ne visuomet, be to, ir gerklų raumenys po kurio laiko atsipalaiduoja. Tuomet į apatinius kvėpavimo takus bei plaučius pliūpteli vanduo, kuris neleidžia patekti orui, ir sutrinka pagrindinė jų funkcija – dujų apykaita: kraujyje grėsmingai mažėja deguonies koncentracija, kaupiasi anglies dvideginis. Žmogus dūsta, blaškosi, pradeda refleksiškai ryti bei įkvėpti vandenį. Jo oda pamėlsta, prasideda traukuliai. Kai skęstančiojo organizme trūksta deguonies, sutrinka įvairių organų veikla: po 2 minučių žmogus netenka sąmonės, po 4 – 10 sustoja širdis. Kai ši būsena, vadinama klinikine mirtimi, užsitęsia, audiniuose bei organuose atsiranda negrįžtami pokyčiai. Per 4 – 5 klinikinės mirties minutes žmogų dar galima atgaivinti, bet vėliau negrįžtamai pakinta galvos smegenų žievės veikla, ir net atstačius širdies veiklą bei kvėpavimą žmogus niekada neatgauna sąmonės, nesuvokia aplinkos, negali mąstyti ir kurti. Reikia prisiminti, kad dažnai skęstantieji sušąla, todėl klinikinės mirties trukmė pailgėja, ir juos atgaivinti galima po ilgesnio laiko.
Gelbėdami naudokite gelbėjimui skirtas ar parankines priemones. Besiblaškydami vandenyje skęstantieji gali apversti prie jų šonu priplaukusią medinę ar geležinę valtį bei baidarę, todėl prie skęstančiojo, gelbėdami jį iš valties, turite priplaukti laivelio priekiu ar laivagaliu. Skęstančiajam meskite gelbėjimo ratą ar kitą daiktą, į kurį įsikibęs jis galėtų išsilaikyti vandens paviršiuje. Jei prie skęstančiojo priplaukiate be valties ar gelbėjate jį gelmėje, tai geriausiai būtų, jei čiuptumėte už plaukų prisiartinę iš nugaros, tuomet išvengsite jo gniaužtų. Jei skęstantysis jus pastveria už kojos ar rankos ir tai jums trukdo plaukti, tai išsilaisvinkite iš jo spąstų. Skęstančiajam duokite laikytis gelbėjimo rato arba patalpinkite jį į gelbėjimo rato žiedą ir plukdykite į krantą. Jei neturite gelbėjimo rato, tai viena ranka laikydami jį už smakro (atsargiai – neužspauskite kaklo) tempkite į krantą plaukdami ant nugaros. Skenduolį galima gaivinti ir vandenyje.
Pirmoji pagalba skęstančiajam
1. Kuo skubiau pasistenkite, kad vanduo nebetekėtų į nukentėjusiojo kvėpavimo takus. Gelbėkite ir gabenkite skęstantįjį atsargiai, nes galite jį dar labiau sužeisti. Ypač pavojingi yra kaklo slankstelių lūžiai bei galvos traumos, kurias patiria neriantieji po vandeniu, kai atsitrenkia į dugne esančius daiktus: senų tiltų atramas, nuskendusius rąstus ir kt.
2. Dirbtinį kvėpavimą „burna į nosį” pradėkite daryti dar jam esant vandenyje, kai tik kojomis pasiekiate dugną, bet negalite įtraukti skenduolio į valtį, ar plukdydami greta, jei skenduolį tempiate gelbėjimo rate, greta pripučiamo čiužinio ar pan. Užčiaupkite skenduolio burną ir apžioję nosį pūskite orą. Anksti atliktas dirbtinis kvėpavimas suteikia daugiau vilčių, kad žmogus išgyvens.
3. Įvertinkite skenduolio būseną jį gelbėdami, gabendami, atvykę į krantą ar laukdami pagalbos. Nustatykite, ar jis sąmoningas (apžiūrėkite, kalbinkite, lieskite) , įvertinkite kvėpavimą (išvalę burnos ertmę ir kilstelėję apatinį žandikaulį stebėkite krūtinės ląstos judesius, prikišę ausį prie jo nosies klausykitės iškvepiamo oro garso, skruostu stenkitės pajusti iškvepiamo oro srovę) , patikrinkite širdies veiklą (dviem pirštais vienoje kaklo pusėje, kiek toliau nuo gerklų – ,,Adomo obuolio” – pabandykite užčiuopti miego arterijos pulsavimą) . Tik įvertinę nukentėjusiojo būklę galite nuspręsti, kokias pirmosios pagalbos priemones taikysite toliau.
4. Jei skenduolis nekvėpuoja, neužčiuopiama širdies veikla, tai jį reikia reanimuoti (gaivinti) . Kuo anksčiau pradėsite skenduolį gaivinti, tuo geresni bus rezultatai.
