(Gyd. psichoterapeutė Jolanta Trinkūnienė) Imate pastebėti, kad vaikas Jums pradeda nepatikti: Martynas jau nebe tas mažas berniukas, kuris dar vakar nerūpestingai laidė kamuolį ar žaidė su mašinėlėmis kieme. Jis ištįso, tapo grubus; gali staiga užsiplieksti jums nesuprantamu pykčiu, kai imate jam patarinėti dėl ko nors. Gal priežastis tik sunkus pereinamasis (paauglystės) amžius, todėl prastai su juo ir sutariate?
„Perkūnas iš giedro dangaus”
Vaikui pereinant į paauglystę, keičiasi jo elgesys, o tėvai nori kuo ilgiau išlaikyti jį savo globoje. Tėvai turėtų suprasti, jog namuose jau nebėra to paklusnaus Martynuko, tik jiems priklausančio kūdikio. Paauglystė yra silpniausia ir trapiausia grandis. Ją galima būtų palyginti su tipiška situacija „staiga trenkė perkūnas iš giedro dangaus”. Vaikai pradeda ginčytis dėl įvairių dalykų, o tėvai tikisi, kad tai tik laikinas etapas.
Susidūrę su aiškiomis permainomis vaiko elgesyje, tėvai puola į paniką ir nežinodami, kaip elgtis, išbando visus metodus, nuo priekaištų ir kaltinimų iki pačių radikaliausių priemonių.
Iš anksto tikėkitės šių sunkumų, tada bus lengviau juos nugalėti.
„Kas aš?”
Vaiko brendimas prasideda apie 9-11 metus ir tęsiasi iki 14-16 metų.
Šiuo laikotarpiu didėja vaiko troškimas būti nepriklausomam, auga pasitikėjimas savimi. Paauglys ima siekti laisvės, labiau atitolti nuo savo tėvų, atsiranda daug draugų, vertinama fizinė jėga, kinta požiūris į tėvų autoritetą (paauglys dabar netgi daugiau išmano nei jo tėvai; tam turi įtakos ir kompiuterių amžius) . Prasideda lytinis brendimas, daug įtakos daro muzika, mados ir draugai. Pamažėle vaikas virsta suaugusiu (bent jau pats laiko save tokiu) . Paauglys pradeda įsijausti į skirtingus vaidmenis, tai gali būti išreiškiama skirtingais rūbais, poelgiais ir t.t.; jis stengiasi išreikšti savo esybę, bando rasti atsakymus į klausimus: „Kas aš esu?”; „Kur aš einu?” ir t.t. Šis amžius dažnai vadinamas „sunkiu”, „kritiniu”. Tai ne tik žmogaus organizmo, bet ir jo psichikos formavimosi etapas. Šiuo laikotarpiu vyksta daug įvairiausių pakitimų.
Labai svarbu, kad ir tėvai suprastų tą pasikeitusią situaciją.
Švelnumo niekada nebus per daug
Tėvai klysta manydami, kad paaugliui vis mažiau bereikia emocinių meilės apraiškų, ypač fizinio švelnumo. Iš tikrųjų paauglio poreikis patirti fizinį kontaktą niekada nenutrūksta, keičiasi tik jo formos. Ypač tai svarbu, kai vaikas pradeda vyriškėti arba moteriškėti. Tuo laikotarpiu jie jaučia kankinantį lytinio brendimo jausmą, kai drasko būdingi paaugliams prieštaravimai dėl autoriteto, ir mėginantį su tuo konfliktuoti prisirišimą prie tėvų. Juo labiau jaudinantys paauglio vaikystės prisiminimai, juo daugiau jis priešinsis sunkaus, kupino kankinančių prieštaravimų laikotarpio audroms. Šių nuostabių galimybių tėvai turi visai nedaug. Viena vaiko brendimo stadija keičia kitą, ir kol tėvai tai suvokia, galimybė duoti vaikui tai, ko būtinai reikia jo emocinei pusiausvyrai palaikyti, ateina ir praeina.
Martyno mama atėjusi į konsultaciją, guodėsi: „Dar visai neseniai sūnus buvo kaip vaikas, staiga visiškai pasikeitė: tapo įžūlus, elgiasi priešingai, negu mes prašome, atsikalbinėja, meluoja, blogai mokosi, praleidinėja pamokas, pradėjo vogti. Ką daryti? Kas gi bus toliau? Kaip dabar su juo kalbėti, kaip auklėti, kad labai neužsigautų, nepyktų, neverktų? Visur lyg ir užtenka kantrybės, o su savo sūnumi visai nesusikalbu. Jis tapo uždaras ir atšiaurus.”
Mamos pasakojimą papildo griežtų manierų tėtis: „Mano vaikas, ir jis turi manęs besąlygiškai klausyti. Juk Martynui nieko netrūksta: gardžiai pavalgęs, aprengtas madingai; tas pyplys netgi savo mašiną jau turi. Tai ko dar jam reikia. Gal kalėjiman nori patekti iš gero gyvenimo?..”. Bet ar tai nepanašu, lyg tėtis būtų nusipirkęs smuiką ir sakytų „turiu smuiką ir groju”. O juk juo groti reikia ilgai ir kantriai mokytis; ir netgi padedant muzikos mokytojui.
Tėvai neturėtų labai nerimauti, kraustytis iš proto ar jausti kaltės, tačiau kiekvienu, nerimą keliančiu atveju, turėtų konsultuotis su specialistu, kuris paaiškins, jog paauglio nervų sistemoje atsirandantys pokyčiai yra sąlygoti brendimo. Ir visai natūralu, kad mergaitės tampa labiau pažeidžiamos, jautresnės, o berniukai – agresyvesni. Tik, jeigu tėvai lieka vieni su savo paaugliu, tuomet šį laikotarpį išgyvena gana sunkiai.
Krizė
Kartais susidaro net stresinė situacija. Statistika rodo, kad iš visų Respublikos paauglių trečdaliui yra kilę minčių apie savižudybę. 5 proc. paauglių tokios mintys kyla dažnai, 1 proc. paauglių yra bandę žudytis. Kasmet savo valia nutraukia gyvenimą apie 30 mokyklinio amžiaus Lietuvos vaikų. Šis skaičius kasmet auga.
Paauglys dažnai išgyvena krizę. Šiais laikais jaunas žmogus, kuriam 11-17 metų, žymiai labiau, nei anksčiau linkęs į savižudybę. Tą turėtų tėvai suprasti, įvertinti ir laiku kreiptis pagalbos į specialistą. Požymiai, skatinantys ieškoti pagalbos: vengimas, agresija, verksmingumas ar neatidumas; anksčiau paauglys noriai klausydavosi įvairios muzikos, dabar apsistoja ties viena-dviem dainomis, kuriose dažniausiai kalbama apie mirtį, prarastą viltį, kančias. Dienoraštis, neišsiųsti laiškai, eilių posmai ima „alsuoti” mirties artumu. Vaikas kasdien tampa liūdnesnis, uždaresnis, neryžtingas. Paauglys nebegali susikaupti mokydamasis, praranda ankstesnius pomėgius.
„Aš nemylimas”
Pirmo susitikimo metu aš ištariau paaugliui: „Aš nežinau apie tavo praeitį, aš noriu tik tiek žinoti, kiek tu nori tai nagrinėti”. Konsultacijos metu, kuomet aš paklausiau Martyno, kaip jis jaučiasi ir ar jis myli save; paauglys prakalbo: „Aš niekam nereikalingas. Aš neturiu nė vieno draugo, kuris mane suprastų. Manęs nemyli tėtis. Dar mažą mane vadindavo „ryžu”. Dažnai supykęs šaukdavo, kad aš ne jo vaikas. O mano brolį jis myli nuo gimimo. Maniau, kad tai laikina, bet laikas bėgo ir niekas nepasikeitė. Bijojau apie tai prasitarti, nes man buvo baisu ir gėda. Aš mačiau, kaip tėtis vengia manęs; o su Simonu (broliu) jam vienas malonumas kur nors išeiti. Kartais aš noriu nebegyventi”. Susitariau su berniuku susitikti dar kartą. Pagalbos norėjo ir pats pacientas. Susitikimų metu atrodo niekas nevyksta, tik kalbamės, ir tiek. Bet tai labai svarbu. „Kai žmogus nežino į kurį uostą plaukti, joks vėjas jam nepalankus”; „žmogus neturi to, ko pats negali sukurti”. Susitikimų metu vyko Martyno kelionė į patį save, į savo „tamsiuosius kambarius”. Aš, gydytoja, buvau tas, į kurį Jis galėjo atsiremti. Aš padėjau Martynui įžiebti šviesą tamsoje. Žmoguje pilna tų kambarėlių; jie visi užimti, taigi, kažką reikia išmesti, pakeisti, kad vėl jaustumeisi gerai.
Susitikimų metu lyg sutviksdavo apšvietimo momentai. Martynas išgyveno gilius jausmus. „Kelionėje galima susibadyti spygliais, bet stovėdamas vietoje nepamatysi rožių”.
Lietuviams būdingas posakis: „Stiprus kaip ąžuolas”. Dirbdama su paaugliais, aš visuomet prisimenu dar vieną medį. Tai beržas. Aš imu gretinti: beržas ir ąžuolas. Beržą palenki ir paleidi, – jis palinksta, bet ir atsitiesia. Ąžuolą lenki lenki, – jis laikosi, bet sulūžta. Taigi.
Tik tas stiprus, kuris moka pripažinti, jog jis silpnas. Paauglys turi tiek pat gėrio, tiek pat ir blogio. Viskas priklauso nuo to, kuo paauglys labiau naudojasi. Kartu su Martynu prisiminiau E. Hemingvėjaus posakį: „Kas sutvarko save, yra stipresnis už miestų užkariautojus”.
Terapijos procese paaiškėjo, jog Martyno šiurkštus elgesys, vogimas – tai tebuvo vien paauglio išraiška, kad jis jaučia meilės nepakankamumą iš tėvų pusės, ypač iš tėtės.
Dirbant su Martynu, jaučiau, jog labai svarbu pasakyti tėvams, kad jie taptų gydymo partneriais, mūsų padėjėjais. Jie turi bendradarbiauti su mumis.
„Koks mano vaidmuo šeimoje?”
Labai svarbu nustatyti, kas yra kas šeimoje, koks vaidmuo kiekvieno žmogaus toje šeimoje. Mečiau iššūkį Martyno šeimai: „Persiskirstyti ir permąstyti, kokią vietą kiekvienas gali užimti”.
Terapijos metu svarbu pasikliauti ne vieno žmogaus nuomone, o pati turėjau pasikviesti abu tėvus ir susitikti su kiekvienu kelis kartus.
Vadovavausi 2 principais:
1. Kas yra šeimoje ir kaip pasiskirstę vaidmenis?
2. Išsiaiškinti visų narių nuomonę, kas vyksta šeimoje. Ar tarp atskirų narių yra vieninga nuomonė, kas yra vaikui, ar jie skirtingai supranta vaiko problemą.
Bendraujant su paauglio tėvais, paaiškėjo, jog pirmagimis Martynas trukdė karjerai bei tėvų tarpusavio santykiams. Skubantys, paskendę savo rūpesčiuose tėvai buvo nepajėgūs suvokti berniuko poreikių. Jie ignoravo vaiką ir pyko, kai Martynas bandydavo priminti jiems, jog jis egzistuoja arba prašo pagalbos.
Kodėl taip sunku nuolatos būti atidiems vaikams? Ogi, todėl kad tai reikalauja laiko.
Bet ką daryti tėčiui, jei jį užvaldė vienintelis noras – nusigręžti nuo vyresniojo sūnaus? Jį atstumia Martyno negražus elgesys, todėl jaučia instinktyvią trauką prie kito vaiko.
Bet aš, žinau, kad pirmojo vaiko elgesys pablogės, jei jis pasijus tikrai nemylimas ir bus tik kritikuojamas bei baudžiamas. Atstumtas vaikas dažnai išreiškia savo pasipriešinimą elgesio sutrikimais. Šitie sutrikimai yra protestas prieš tėvų elgesį ir jų pačių vidinio „susideginimo” rezultatas. Tačiau toks vaikų elgesys sukelia dar didesnį tėvų atstūmimą. Laikui bėgant, auga abipusis priešiškumo jausmas. Tėvai jaučia pyktį, nukreiptą į vaiką, jo elgesį, reikalavimus, patį jo egzistavimą ir galiausiai prieinama prie visiškos paauglio izoliacijos. Tokį destruktyvų ciklą tik tėvai gali suardyti. Tas tėvas, kuris ne taip susijęs su paaugliu, turėtų labiau suartėti su savo vaiku. Todėl vieno susitikimo metu gana įsakmiai tėčiui ištariau: „Jei nenorite kalbėti su Martynu, teks prisiversti, priešingu atveju, problema dar labiau paaštrės. Jūs esate suaugęs žmogus ir privalote spręsti. Problema išnyks, jei ignoruosite vaiko blogą elgesį, o ne patį vaiką. Jei nemylite paties vaiko, ir šis jausmas stiprėja jam augant, vadinasi, kažkas ne taip. Turėtumėte išsiaiškinti vidines šeimos problemas, kurias pats spręstumėte, padedant specialistui. Turite suvokti, kas svarbiausia ir reikšminga Jūsų gyvenime, ir kad nustatę savo vertybių skalėje esminius dalykus, į kitus galėtumėte sau leisti nekreipti dėmesio. Atsakykite sau, kur šioje vertybių skalėje yra jūsų vaikas? Ar jis užima pirmą vietą, antrą, dešimtą? Turite pats tai nustatyti. Priešingu atveju, jūsų sūnus Martynas atsidurs vertybių skalės pabaigoje ir turės kentėti, kad jo daugiau ar mažiau nepaisote. Niekas kitas negali to padaryti už jus. Tiktai jūs galite nuspręsti, kas jums labiau svarbu, kas mažiau. Taigi, kas svarbiau jūsų gyvenime?..”
Reikėjo daug laiko, norint išspręsti šią problemą sąžiningai įvardijus priežastis, nes tai – pirmasis žingsnis, jei norite sureguliuoti tarpusavio santykius. Pokalbių metu stengiausi padėti suprasti savo elgesio ar savijautos priežastis. Tačiau suvokti tiesą apie save, nuo kurios tiek metų bėgo tėvai – skausmingas procesas: tai panašu į operaciją, po kurios palengvėja.
Pagalbos reikia ir tėvams
Laipsniškai keitėsi tėvų nuostata, jų pasimetimas mažėjo, atsirado viltis. Tam pasikeitimui padėjo jau vien problemos pripažinimas ir paprasta užduotis: įtraukti tuos šeimos narius, kurie buvo atstumti. Gydytojo vaidmuo čia tebuvo tik švelniai parodyti realybę, su kuria dabar jie susiduria, ryšys su šeima, padėti išsiaiškinti problemas jiems patiems, o ne būti mokytoju.
Darbas su paaugliais, su šeima reikalauja mokslinio patyrimo, bet tai ir meno šaka. Taip pat labai svarbu ir pati asmenybė. Visa terapija yra orientuota į šeimą. Kartais susitinku su tėvais, kartais su vaiku, arba su vienu iš tėvų. Visa tai reikia derinti. Labai svarbu, atstatyti tėvų galią šeimos rėmuose; primesti atsakomybę tėvams.
Tėvas ir mama – karalius ir karalienė, o vaikai – subjektai. Priimant sprendimus, širdyje labai galvoti apie savo vaikus. Labai svarbu, kad vaikai suprastų savo vietą; jie turi laikytis tėvų sprendimo.
Labai svarbu – gydytojui išsiaiškinti šeimos vertybių sistemą. Labai svarbu, kad gydytojas išmokytų tėvus priimti paauglį tokį, koks jis yra. Taip pat reikia žengti žingsnį atgal ir peržiūrėti savo ego. Nusileisti iki paauglio, kad suprastume, kaip jis jaučiasi. Įgauti pasitikėjimą iš paauglio, tuomet darbe priimti konfrontacinį priėjimą (t.y., sąžiningas paauglio elgesio traktavimas, stengiantis priversti jį priimti atsakomybę už savo elgesį) . Paaugliui perduodamas signalas, kad žmogus gali valdyti savo galią, jausmus ir kt. Reikia pabrėžti, jog gydytojas psichiatras netiki jo bejėgiškumu. Reikia paaiškinti paaugliui, kad jis galėtų pritaikyti savo elgesį prie savęs ir prie visuomenės. Dažnai paaugliai turi sutrikusį realybės vaizdą, neteisingai mato pasaulį ir t.t. Gydytojo tikslas – padėti jiems suvokti realybę.
Šeimoje visi: ir tėvai, ir paaugliai turėtų dalintis savo džiaugsmais ir nesėkmėmis. Paauglio nuomonė turėtų būti tokia pat svarbi, kaip ir bet kurio šeimos nario.
Jeigu anksčiau vaikutis šeimoje buvo įpratęs prie vienokių ar kitokių tėvų reikalavimų, tai dabar jis jau nebe toks. Jam dabar svarbu ne tai, ko būtent tėvai reikalauja, bet kaip jie reikalauja. Yra žinoma, kad žodis gydo, bet žodis ir žeidžia. Pasistenkite netraumuoti paauglio, nepažeisti jo asmens orumo.
Bendraujant su tėvais, dažnai paaiškėja, kokie nenuoseklūs jie būna su paaugliais. Kai kurie tėvai daro klaidą, nuolat primindami paaugliui, kad „tu jau didelis, gali būti savarankiškas”. Bet vos tik paauglys pabando kažką daryti savarankiškai, tėvai tuoj jį stabdo. Toks tėvų elgesys tik atitolina jį . Vaikai pradeda veidmainiauti, apgaudinėti tėvus. Pokalbio metu paauglys teigia: „O kam sakyti teisybę, vis tiek nesupras – geriau sakysiu taip, kaip jiems labiau patinka”.
Paauglys ir be tėvų patarimo žino, kas yra gera, kas bloga. Todėl tik tarpusavyje suderinti, protingi, taktiškai išreikšti pageidavimai padės paaugliui išsiugdyti įprotį apgalvoti savo poelgius ir pamažu keisti elgesį.
Paauglys mato tai, ko dar nemato vaikas, mato ir tai, ko dažnai jau nemato, tiksliau, nepastebi suaugę.
Ieškokite specialisto
Jei šeimoje darosi sunku bendrauti, jei vis dėlto kilo stresinė situacija, reikėtų kreiptis į gydytoją psichiatrą, kuris padės atrasti daug įtampos mažinimo būdų (padės išsiaiškinti dėl ko įvyko konfliktas ir kt.) . Visiškai to išvengti neįmanoma, bet, padedant specialistui, galima lengviau išgyventi tą kritinį laikotarpį. Paaugliui ypač reikia pagalbos, dvasinės paramos, supratimo, neužgaulaus patarimo, taktiškai išsakytos, bet neprimetamos suaugusiojo nuomonės. Vien tik pasikalbėti su paaugliu apie jo brendimą neužtenka. Paauglystė – sunkus ir sudėtingas amžiaus tarpsnis, kai verkiama dėl niekų ir nekreipiama dėmesio į rimtus dalykus. Pokalbių metu dažnai tėvų prašau prisiminti savo paauglystę, kartais netgi pasiūlau, ką nors įsimintino nupiešti. Tiesa, tėvų reakcija pradžioje būna įvairi, bet vėliau pradeda lengviau suvokti, kuo gyvena jų sūnus arba paauglė dukra. Tėvai netgi ima stebėtis: „Taigi, Martynas jau nebe vaikas, jis turi savo nuomonę, savo pasaulėžiūrą. Gal keistoką, šiek tiek vaikišką, bet jau savo”. Tiesa, dar ilgokai tenka diskutuoti su tėvais, kol jie į savo paauglį ima žiūrėti kaip į asmenybę, vertinti jo nuomonę. Dažnai tėvams primenu amerikiečių psichologės Šeilos Deinoj samprotavimus: „Tėvų uždavinys – sukurti tokią aplinką, kurioje galėtų vystytis vaiko asmenybė, jo kūrybinis potencialas. Bet tėvai neprivalo ištisai sekti, kad jų sūnus ar dukra viską darytų tik labai teisingai ar mokytųsi tik teisingų dalykų”. Juk vaikai turi savo galvą ir patys atsirenka, kas gera ir kas bloga.
Mamos ir dukters konfliktas
Tačiau dažnokai mamos su paauglėmis vis tik elgiasi kaip su mažomis mergaitėmis. Žinoma, vaikas motinai visada liks vaikas, bet per didelis rūpinimasis mergaitę vargina, neleidžia bręsti jos savarankiškumui, ir ji dažnai protestuoja prieš tokį elgesį: tampa šiurkšti, atsikerta, neklauso. Tai be, abejo, motiną labai skaudina ir piktina. Todėl reikia susitaikyti su paauglės savarankiškumu ir duoti jai šiek tiek veiksmų laisvės. Bent jau išklausyti jos nuomonę, o dar geriau – reikia padėti paauglei tapti nepriklausoma ir atsakinga už savo veiksmus.
Kai kada motinos, saugodamos dukterų nekaltybę ir dorą, tampa tiesiog persekiotojomis. Jei duktė grįžo iš šokių pusvalandžiu vėliau, negu buvo liepta, namie kyla skandalas ir barniai („kur tu buvai visą naktį?”) . Viena mergaitė ašarodama kalbėjo: „Mano mamai vis atrodo, kad aš geriu ir rūkau, kad laisvai elgiuosi su vaikinais, jei tik namo sugrįžtu vėliau. Pastoviai mane mama užsipuola ir išvadina pačiais bjauriausiais žodžiais. O dar klaikiau, kai ima grasinti ir šaukti, kad apie mano „naktinius žygius su bernais” papasakos visai klasei”. Panašios istorijos, deja, ne retenybė. Dažniausiai tokiose situacijose tėvai griebiasi „karinių veiksmų”, uždrausdami paauglei apskritai išeiti iš namų (pvz., skirdami namų areštą) . Paauglė palūžta, tačiau jos viduje tebesikaupia agresija ir neapykanta; kartais jinai protestuodama ima badauti. Pokalbio metu Renata tęsė: „Aš nekenčiu savo tėvų. Pastoviai tik ir kartoja: tu turi mokytis tik labai gerai, padėk atlikti tą ir aną, negrįžk vėlai, dar net negalvok apie berniukus, nesusidėk su tom mergšėm”. Kontroliuoti paauglę, žinoma, reikia, bet ne reikalaujant ataskaitos.
Labai svarbu, kad tokiais atvejais motinos pasistengtų suprasti savo dukras ir nuoširdžiai su jomis pasikalbėtų (mergaitė privalo būti tikra, kad motina niekad nepasitiks jos šaukdama: „Kur trankaisi?”) . Terapijos eigoje skatinamas abipusis pasitikėjimas, leidžiama motinai prisiminti tuos atvejus, kai ji klydo, ir ko pasimokė iš savo klaidų. Mano pokalbių tikslas – sumažinti tėviškąsias ambicijas ir priekaištus, neerzinti paauglės, nekalbėti su ja kategoriškai, o pasistengti suprasti ją.
Motinos ir dukters ryšys labai subtilus, ypač kai mergaitė jau beveik suaugusi, savarankiška. Terapijos metu mokomasi abipusio bendravimo, pagarbos ir takto; taikoma sutarties terapija.
Suvaldyti save
Paaugliai kovoja su tėvų valdžia kaip tik išmano. Todėl konsultacijų metu bandau tėvus išmokyti valdyti save. Pamatę, kad jų tėvai sugeba susivaldyti, kad jie valdo savo emocijas, pyktį ir nuoskaudas, nuotaikas, paaugliai taip pat pradeda valdytis.
Žmonės nori, kad juos suprastų, priimtų tokius, kokie jie yra. To nori ir paaugliai. Reikia stengtis juos suprasti, įgauti jų pasitikėjimą, o ne jiems vadovauti.
Jeigu pastebite, kad jūsų vaiką kažkas slegia, išdrįskite, brangūs tėveliai, pirmąjį žingsnį jūs žengti: tereikia tik prieiti prie paauglio ir, tvirtai apkabinus jį per pečius, ištarti: „Matau, kad tau sunku, bet gal mes galim pasikalbėti?..” Vaikas pajus, jog jūs suprantate jo būseną. Nuoširdus bendravimas suteiks paaugliui saugumo jausmą: jis žino, kad turi į ką atsiremti, ko paprašyti pagalbos. Paauglys ir tėvai yra vieno kraujo, vadinasi, nieko artimesnio ir negali būti.
Galima kreiptis pagalbos į specialistą – vaikų ir paauglių psichiatrą, netgi turėti asmeninį gydytoją-konsultantą, bet paaugliui visada reikia jausti tėvų meilę, pasitikėjimą juo ir supratimą. „Aš pavargęs, atstok, aš neturiu laiko, eik iš čia, man ir taip užtenka savų rūpesčių”, – tai tik dar labiau nutolina nuo savo vaikų. Kai tėvai suvokia, tuščiai bando pasibelsti į aklinai uždarytas jų širdelių duris.
Paaugliai – tai žmonės, jie, kaip ir mes, turi gerų ir blogų savybių. Kai jūsų sūnus ar dukra jums atšiaurus ir priešgina, jis vis tiek jus tebemyli; dėl to net abejoti neverta.
Kaip tėvai gali padėti savo paaugliui?
1. Stiprinkite jo pasitikėjimą savimi. Pasakykite jam, kad jūs mylite jį, kad jis tikrai patinka jums, taip pat ir kitiems žmonėms.
2. Leiskite paaugliui pasikviesti draugus į savo namus. Natūraliai stenkitės užmegzti ir įsijungti į pokalbį.
3. Labai nekritikuokite paauglio elgesio. Tai gali pakirsti paauglio pasitikėjimą savimi.
4. Gali kilti pagunda „įrašyti” paauglį į kokį nors būrelį (pvz.,išmokti groti gitara) , kad daugiau pabendrautų su kitais, geriau išmoktų tą dalyką. Niekada taip nedarykite, nepasitarę su pačiu paaugliu.
5. Pagaliau labai svarbu išorė. Žinoma, netenkinkite kiekvieno paauglio noro, bet jei jis labai trokšta tokių marškinėlių ar šukuosenos, kaip kiti paaugliai, padėkite jam. Gal nuo to priklausys, ar jis bus priimtas į savo bendraamžių būrį.
6. Niekada paaugliui girdint nesakykite: „Juk jis dar vaikas, tik vaidina suaugusį”.
7. Būkite tvirti ir visada prieinami paaugliams. Jums nereikia visą laiką būti greta savo paauglio, tačiau jis turi žinoti, kada jūs sugrįšite į namus ir kada tikrai turėsite laiko jo išklausyti. Galiausiai jis turi žinoti, kad yra mylimas.
8. Būkite kantrūs ir palaukite, kol paauglys norės išsikalbėti. Nepulkite įkyriai klausinėti, leiskite įvykiams tekėti savo vaga.
9. Nepamirškite, kad emocingumas ir gilūs jausmai yra patys stipriausi tėvų ginklai bendraujant su savo vaikais.
Nutolusį nuo tėvų paauglį, labai vertinantį savo nepriklausomybę, užtenka patapšnoti per petį (berniuką ) ar švelniai pabučiuoti į skruostą (mergaitę) , – teigia JAV psichiatras Rosas Kempbelas. Nepaisant to, kad paaugliai iš visų jėgų trokšta nepriklausomybės, jų emocijos dar tebėra vaikiškos, todėl jiems gyvybiškai svarbi tėvų emocinė parama, o ypač kontaktas „akis į akį”. Fizinio kontakto formos priklauso nuo to, su kuo vaikas bendrauja: su mama ar su tėčiu. Ypač svarbus yra tėvo bendravimas su paaugliu. Kaip teigia Daktaras R. Kempbelas: „Tėvo elgesio forma išlieka sūnaus atmintyje kaip būsimo bendravimo su savo vaikais pavyzdys. O mergaitė savo individualų moteriškąjį paveikslą formuoja remdamasi tėvo nuomone. Štai kodėl taip svarbu įvertinti jos moteriškumą: kaip ji apsirengusi, kaip atrodo. Nesulaukusi tėvo pritarimo, mergaitė pradeda jo ieškoti kitur.”
Tačiau nė vieni tėvai neapdrausti nuo klaidų, kurias daro, augindami paauglius. Bet jeigu jie tai suvokia, gali kreiptis į diagnostikos ir gydymo IĮ (Vilniaus g. 25, 7 kab., Vilnius) . Mob.: +370 686 29266. Gydytojo nukreipimas nebūtinas. Dirbama ir šeštadieniais, kur jiems padės pakeisti jų pačių elgesį, ypač tuomet, kai to padaryti jie nepajėgia patys. Čia atėję, jūs išmoksite su savo vaiku kalbėtis ramiai, pasitikinčiai ir atvirai – kaip su suaugusiu žmogumi. Tėvai supras, kad gali kur kas daugiau duoti savo paaugliui, jeigu nuolat papildo savo dvasinius, emocinius ir fizinius rezervus. O aš sakysiu, jog terapija sėkminga,jeigu įvyko atradimas, išskleidimas jausmų, minčių, kurie anksčiau buvo neįsisąmoninti.
Su pagarba, gydytoja Jolanta Trinkūnienė.
El. paštas: j.trinkuniene@elnet.lt
Mob.: +370 686 29266.
