Lietuvoje pagrindinis ligos sukėlėjas yra tuberkuliozės mikobakterijos, kurias žmogus žmogui perduoda per orą. Ligos perdavimas įvyksta įkvėpus sergančiojo seilių lašelių, nors suserga ne kiekvienas įkvėpęs žmogus.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, 1/3 pasaulio gyventojų yra užsikrėtę tuberkuliozės mikobakterijomis, t.y. tuberkuliozės nešiotojai gali susirgti, sutrikus organizmo imuninei sistemai.
Galvijų mikobakterijomis užsikrečiama vartojant užkrėstą raguočių, kiaulių, elnių ir kitų gyvulių pieną ar mėsą. Tuomet dažniausiai susergama ne plaučių tuberkuliozės forma.
Pavojingiausi yra atvira plaučių tuberkulioze sergantys, kosintys ir taip tuberkuliozės sukėlėjus skleidžiantys asmenys. Užsikrėtimo riziką stiprina didelė sukėlėjų koncentracija ore, ilgas kontaktas su sergančiuoju.
Didelę riziką susirgti tuberkulioze turi sergantieji cukralige (suserga apie 30 proc.) , užsikrėtusieji ŽIV (suserga 70-100 proc.) .
Neigiamos įtakos turi narkomanija ir alkoholizmas, ilgas gydymas kortikosteroidais, imunitetą slopinantis gydymas, vėžys, sunkios inkstų, žarnyno ligos, nevisavertė mityba, badavimas, mažas kūno svoris.
Tuberkuliozei būdingos įvairios klinikinės formos.
Pirmine tuberkulioze susergama, kai į organizmą, dažniausiai plaučius, pirmąjį kartą patenka sukėlėjas. Ši forma dažnai praeina nepastebima arba gali pasireikšti neryškiais ligos požymiais. Jos metu pažeidžiami plaučių šaknų limfiniai mazgai ir plaučių alveolės. Susiformavus imunitetui, galima pasveikti – limfinių mazgų ir plaučių pažeidimo vietos sukalkėja (susidaro kalcinatai) . Esant nepalankioms organizmo būklėms liga progresuoja.
Diseminuota tuberkuliozė pasireiškia, kai sukėlėjas per limfą ar kraują patenka į kitus organus, kuriuose susiformuoja uždegiminiai židiniai. Ypač pavojinga miliarinė diseminuotos tuberkuliozės forma, kai greitai per kraują plaučiuose išplitusi infekcija sukelia ryškią intoksikaciją su sąmonės pritemimu, karščiavimą (jo priežastis dažnai pradžioje sunkiai išaiškinama) , dusulį. Jos metu visuose plaučiuose susidaro smulkių uždegiminių židinių.
Antrine tuberkulioze susergama, kai suaktyvėja pirminės tuberkuliozės židiniai arba kai anksčiau tuberkulioze sirgęs asmuo pakartotinai užsikrečia tuberkuliozės sukėlėjais. Šiuo atveju plaučiuose gali susidaryti įvairių būdingų pakenkimo židinių (infiltratai, tuberkuliomos, kavernos su arba be fibrozinio audinio sienų, plaučio cirozė) . Vienos formos yra lengvesnės, gerybiškesnės, tinkamai gydant galima pasveikti. Kitos formos sunkesnės, dėl jų ryškiai pakinta plaučių audinio struktūra, vystosi širdies ir plaučių funkcijos nepakankamumas, net ir taikant tinkamą gydymą šių funkcijų visiškai grąžinti nebepavyksta. Nors tuberkuliozė dažniausiai pažeidžia plaučius, tačiau ji gali vystytis praktiškai bet kuriame organe – susergama vadinamąja ne plaučių tuberkulioze. Dažniausiai į kitus organus tuberkuliozės sukėlėjų patenka per kraują, limfą iš plaučių pakenkimo židinių. Gali vystytis pleuros, įvairių sričių limfinių mazgų, kaulų ir sąnarių, šlapimo ir lytinių organų, akių, virškinamojo trakto, antinksčių, odos ir poodžio tuberkuliozė, tuberkuliozinis meningitas. Šių formų simptomai rodo pakenkimo vietą, taip pat būna bendrų tuberkuliozinės intoksikacijos simptomų.
Tuberkuliozė išaiškinama dviem būdais:
Diagnozuojant tuberkuliozę įvertinami nusiskundimai, ligos bei gyvenimo istorija (galimas kontaktas su sergančiuoju tuberkulioze, buvęs ankstesnis užsikrėtimas tuberkulioze, rizikos veiksniai) . Apžiūros duomenys dažnai būna labai skurdūs ir neinformatyvūs.
Plaučių tuberkuliozė nustatoma atlikus krūtinės ląstos rentgenogramą, o įrodoma, radus tuberkuliozės mikobakterijų tiriamojoje medžiagoje ar išauginus jas specialioje terpėje bei nustačius būdingus struktūrinius pakitimus tiriamojoje medžiagoje (pvz.: skrepliuose, plaučių audinio biopsijos medžiagoje) .
Gydant tuberkuliozę iš karto skiriami keli specifiniai vaistai nuo tuberkuliozės. Tai pagrįsta skirtingu jų veikimo principu ir tuo, kad vieni preparatai naikina sparčiai besidauginančias bakterijas, kiti – bakterijas, esančias žmogaus organizmą saugančių ląstelių viduje bei prisitaikiusias prie nepalankių sąlygų.
Sergančiam žmogui reikia atminti, kad vaistai turi būti geriami reguliariai ir pakankamai ilgai pagal gydytojo nurodymus, net jei savijauta pagerėja anksčiau. Tą užtikrina tiesiogiai kontroliuojamas gydymas. (Todėl neretai medicinos personalas prižiūri, kaip pacientas nuryja vaistus.) Prieš skiriant medikamentų ir jais gydant, tiriami kepenų fermentai kraujyje, nes vaistai gali neigiamai paveikti kepenis.
Ligoninėje gydomi atvira, ne plaučių ar vaistams atsparia tuberkulioze sergantys ligoniai; benamiai, žemo socialinio sluoksnio asmenys; kai yra sunki būklė, išsivystė komplikacijos ar kai reikalingas chirurginis gydymas.
Kol tuberkuliozės paplitimas šalyje yra didelis, žmonių grupės, keliančios didelį epidemiologinį pavojų (asmenys, dirbantys vaikų įstaigose, susiję su maisto gamyba ir pan.) aktyviai tikrinamos profilaktiškai.
Skiepai nuo tuberkuliozės paruošiama organizmą pasipriešinti infekcijai. Lietuvoje yra skiepijami naujagimiai ir 6-7 metų vaikai.
Mantu mėginys, atliekamas įšvirkščiant tuberkulino į dilbio odą, naudojamas kaip tuberkuliozės indikatorius – jis padeda nustatyti pirminį užsikrėtimą vaikystėje (taip vykdoma vaikų atranka vakcinacijai ir jos kartojimui) ir infekcijos laipsnį .
Tuberkuliozės mikobakterijomis užsikrėtusiems asmenims, kurie priklauso didelės rizikos grupei, numačius galimą ligos atsiradimą, skiriamas profilaktinis gydymas.