Graikų k.: leukos –baltas, haima – kraujas.
Apibrėžimas
Ūminė limfocitinė leukemija – tai navikinė kraujo sistemos liga, kai nesiliauja daugintis pakitusios tam tikro tipo (limfoidinio) pirmtakinės kraujodaros ląstelės, kurios infiltruoja kaulų čiulpus, cirkuliuoja kraujyje nesubrendusios ląstelės (blastai) , pakinta leukocitų skaičiaus, slopinamos normalios kraujodaros ląstelės, o pakitusios kaupiasi įvairiuose organuose (blužnyje, kepenyse, limfmazgiuose, odoje, smegenyse) .
Limfocitinėmis leukemijomis dažniausiai serga vaikai (ūminė leukemija sudaro apie 80–90 proc. visų vaikams pasitaikančių leukemijų ir 30 proc. visų vaikų navikų) . Suaugusieji dažniausia serga 30–40 metų – ne daugiau kaip 15 proc. visų ūminių leukemijų.
Dėl sutrikusios normalios kraujodaros atsiradę simptomai:
Kiti simptomai: padidėja limfiniai mazgai (kaklo, pažastų, kirkšnių srityse) , blužnis, rečiau kepenys (žmogus gali jausti tempimą, veržimą, diskomfortą po šonkaulių lankais) , odoje gali atsirasti leukeminė infiltracija, vaikams gali skaudėti kaulus.
Liga dažniausiai prasideda staiga ir greit progresuoja. Ligonis jaučia vis didėjantį bendrą silpnumą, netenka apetito, mažėja jo kūno svoris, karščiuoja iki 390C, padidėja limfiniai mazgai, blužnis. Dėl progresuojančios mažakraujystės pablykšta oda, dėl sumažėjusio trombocitų skaičiaus gali kraujuoti iš dantenų, nosies, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos. Negydant šios ligos, greitai mirštama. Ūminė leukemija gydoma citostatine (ląstelių naikinimo) terapija. Taip gydant daugumai ligonių leukemija sustabdoma, jos požymiai kraujyje ir kaulų čiulpuose išnyksta, t.y. pasiekiama remisija, kuri gali trukti 12-15, kartais 24 mėnesius (priklauso nuo leukemijos tipo, ligonio amžiaus, gydymo schemos) . Po to ligos požymiai gali pasikartoti. Tobulėjant gydymo taktikai, ligonių, sergančių ūmine leukemija, prognozė gerėja (ypač vaikų) .
Neatsparumas bakterinėms infekcijoms (dažni plaučių uždegimai, odos pūliniai) , pakitusių leukeminių ląstelių patekimas į galvos ir nugaros smegenis (centrinę nervų sistemą) ir jų pažeidimas (neuroleukemija) .
Pagrindinė komplikacija – ligos pasikartojimas po gydymo (atkrytis) . Kuo greičiau liga pasikartoja, tuo blogesnė ligonio prognozė.
Radikalus ūminės leukemijos gydymas – kaulų čiulpų transplantacija. Šis metodas leidžia sunaikinti visas pakitusias kraujo ląsteles kartu su normaliomis, o po to persodinti donoro kamienines kraujodaros ląsteles. Taip išvengiama ligos atkryčių, tačiau iškyla didelė tinkamo donoro parinkimo problema (geriausiai tinka iš tos pačios kiaušialąstės atsiradusių dvynių kaulų čiulpai, nes jų genų struktūra identiška) . Kartais tinkami yra kraujo giminių (brolių, seserų) kaulų čiulpai. Persodinus kito žmogaus kaulų čiulpus, net ir kruopščiai parinktus, kyla didelė komplikacijų grėsmė (gali pasireikšti specifinė reakcija, kuomet persodintų kaulų čiulpų ląstelės pradeda kovoti prieš ligonio organų audinių ląsteles, nes jos turi kitokią genetinę informaciją) . Lietuvoje kaulų čiulpų persodinimas suaugusiems pacientams atliekamas nuo 1999 metų, vaikams – nuo 2002 metų.
Po chemoterapijos būtina vengti kontaktų su žmonėmis, sergančiais įvairiomis virusinėmis ar pūlingomis infekcijomis, didelių susibūrimų.
Labai svarbu reguliariai lankytis pas gydantį gydytoją, kad jis galėtų vertinti kraujo tyrimus, laiku pastebėtų atsiradusius organizmo būklės pokyčius.
Specifinių profilaktikos priemonių nėra.