Graikų k.: leukos –baltas, haima – kraujas.
Apibrėžimas
Ūminė mielocitinė leukemija – tai navikinė kraujo sistemos liga, dėl kurios kraujyje atsiranda nesubrendusių baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) formų, kurių ištakos – mieloidinės kilmės ląstelės. Šios ląstelės infiltruoja kaulų čiulpus, slopinamos normalios kraujodaros ląstelės, o pakitusios ląstelės kaupiasi įvairiuose organuose (blužnyje, kepenyse, limfmazgiuose, odoje, smegenyse) .
Ūmine mieloblastine leukemija dažniau serga suaugę žmonės (80 proc. suaugusiųjų leukemijų atvejų) . Per metus nustatomi 4 naujai susirgę asmenys iš 100000 gyventojų.
Liga prasideda staiga ir greit progresuoja. Ligonis jaučia vis didėjantį bendrą silpnumą, netenka apetito, mažėja jo kūno svoris, karščiuoja iki 390C. Kadangi normali kraujodara yra išstumiama piktybinių ląstelių, kraujyje mažėja normalių ląstelių kiekis. Nustatoma mažakraujystė – ligonis pablykšta, vargina dusulys , atsiranda nemotyvuotas nuovargis, dėl sumažėjusio trombocitų (kraujo plokštelių) skaičiaus gali kraujuoti iš dantenų, nosies, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos. Intensyviai taikant citostatinę (ląstelių naikinimo) terapiją, daugumai ligonių leukemija sustabdoma, jos požymiai kraujyje ir kaulų čiulpuose išnyksta, t.y. pasiekiama remisija, kuri gali trukti labai nuo mėnesio iki kelių metų (priklauso nuo leukemijos tipo, ligonio amžiaus, gydymo schemos) . Po to ligos požymiai gali pasikartoti. Tobulėjant gydymo taktikai, ligonių, sergančių ūmine leukemija, prognozė gerėja (ypač vaikų, sergančių ūmine limfoblastine leukemija) .
Neatsparumas bakterinėms infekcijoms (dažni plaučių uždegimai, odos pūliniai) , pakitusių leukeminių ląstelių patekimas į galvos ir nugaros smegenis (centrinę nervų sistemą) ir jų pažeidimas (neuroleukemija) .
Pagrindinė komplikacija – ligos pasikartojimas po gydymo. Kuo greičiau liga pasikartoja, tuo blogesnė ligonio prognozė.
Radikalus ūminės leukemijos gydymas – kaulų čiulpų transplantacija. Šis metodas leidžia sunaikinti visas pakitusias kraujo ląsteles kartu su normaliomis, o po to persodinti donoro kamienines kraujodaros ląsteles. Taip išvengiama ligos atkryčių, tačiau iškyla didelė tinkamo donoro parinkimo problema (geriausiai tinka iš tos pačios kiaušialąstės atsiradusių dvynių kaulų čiulpai, nes jų genų struktūra identiška) . Kartais tinkami yra kraujo giminių (brolių, seserų) kaulų čiulpai. Persodinus kito žmogaus kaulų čiulpus, net ir kruopščiai parinktus, kyla didelė komplikacijų grėsmė (gali pasireikšti specifinė reakcija, kuomet persodintų kaulų čiulpų ląstelės pradeda kovoti prieš ligonio organų audinių ląsteles, nes jos turi kitokią genetinę informaciją) . Lietuvoje kaulų čiulpų persodinimas suaugusiems pacientams atliekamas nuo 1999 metų, vaikams – nuo 2002 metų.
Po chemoterapijos būtina vengti kontaktų su žmonėmis, sergančiais įvairiomis virusinėmis ar pūlingomis infekcijomis, didelių susibūrimų.
Labai svarbu reguliariai lankytis pas gydantį gydytoją, kad jis galėtų vertinti kraujo tyrimus, laiku pastebėtų atsiradusius organizmo būklės pokyčius.
Specifinių profilaktikos priemonių nėra.