Ligos,  Onkologinės ligos

VULVOS VĖŽYS

Vulvos vėžys yra piktybinis vulvos navikas. Vulva – tai moters išoriniai lytiniai organai, kuriems anatomiškai priklauso gakta, didžiosios ir mažosios lytinės lūpos, varputė, makšties prieangis su liaukomis ir mergystės plėvė.
Ligos priežastys
Vulvos vėžys pasitaiko gana retai, tarp kitų moters lytinių organų vėžių užima ketvirtąją vietą ir sudaro apie 3 proc.
Dažniau serga vyresnio amžiaus moterys, sulaukusios 60-70 metų, ypač nutukusios, sergančios cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, vulvos krauroze, leukoplakija, papiloma, rūkančios ir negimdžiusios.
Nemažą reikšmę turi dažna lytinių partnerių kaita bei lytiniu keliu gauti žmogaus papilomos (ŽPV) ir Herpes virusas, kurie sukelia vulvos epitelio ikivėžinius pokyčius.

Vulvos vėžys vystosi iš ikivėžinių vulvos ligų – leukoplakijos ir kraurozės.
Leukoplakija – tai balkšvos arba gelsvos spalvos, įvairaus dydžio, perlamutrinio blizgesio, sausų plokštelių, šiek tiek pakilusių nuo odos paviršiaus pavidalo dariniai, kurie iš pradžių dažniausiai atsiranda mažųjų lytinių lūpų srityje arba aplink varputę, o vėliau gali išplisti, susilieti ir apimti visą vulvą.
Vulvos kraurozei būdinga vulvos gleivinės bei gaktos odos atrofija, nykstantys poodinio jungiamojo audinio elastiniai pluoštai.
30-60 proc. ligonių leukoplakija ir kraurozė suvėžėja.

Simptomai
Apgamas ant išorinių lytinių organųDidėjantis darinys ant išorinių lytinių organųDrumstos, kraujingos išskyros iš išopėjusio darinio ant išorinių lytinių organųLimfmazgių padidėjimasIšmatų susilaikymasŠlapimo susilaikymasMažakraujystėSkausmas mažojo dubens srityjeBendras silpnumasSusiaurėjusi makšties anga
Ligos eiga
Pirminis navikas dažniausiai atsiranda didžiosiose ir mažosiose lytinėse lūpose (50 proc. atvejų) , rečiau – užpakalinėje lytinių lūpų jungtyje ir tarpvietėje (30 proc. atvejų) , rečiausiai – varputės srityje (20proc. atvejų) . 5 proc. atvejų vulvos vėžys gali prasidėti keliais atskirais židinukais vienu metu įvairiose išorinių lytinių organų vietose.
Ligos pradžioje atsiranda išaugos, primenančios karputes, spuogelius, „šepetėlį” iš smulkių ar nevienodo storio ir ilgio stiebelių; taip pat tai gali būti išvešėjęs darinys, primenantis žiedinio kopūsto skiltelę arba nepaslankus mazgas, kuris eina gilyn į audinius ir tolydžio didėja. Vėliau minėtų darinių paviršiuje atsiranda viena ar kelios nedidelės opos. Opos dugnas standus, kraštai sustorėję, ji palengva plinta į šalis, iš jos pradeda skirtis kraujingos išskyros. Prisidėjus infekcijai, išskyros tampa dvokiančios, pūlingos – kraujingos, jų pagausėja. Išopėjęs varputės srities vėžys gali labai smarkiai kraujuoti.
Iš pradžių jokio skausmo nebūna, vargina tik įkyrus niežulys. Vėliau, navikui išopėjus, pradeda skaudėti. Skausmas stiprėja šlapinantis, pakliuvus šlapimui ant išopėjusio paviršiaus.
Navikas, augantis arti šlaplės išorinės angos, sudaro kliūtį šlapimui laisvai ištekėti, ilgainiui pūslėje susilaiko vis daugiau liekamojo šlapimo, tampa sunku pasišlapinti net ir labai norint. Navikui peraugus makštį, tarpvietę, tiesiąją žarną, išangės rauką, sutrinka tuštinimasis, žarnyne susilaiko išmatos ir dujos, dėl kliūties tiesiojoje žarnoje tampa sunku pasituštinti.
Vienas pirmųjų vulvos vėžio simptomų yra sritinių (šlaunų, kiršnių, klubinių) limfmazgių padidėjimas: pati moteris gali apčiuopti vienpusiai ar abipus kirkšnių srityje žirnio, pupos, riešuto ar didesnius darinius, kurie paprastai yra neskausmingi, nelygūs, standūs, gruoblėti, nepaslankūs, susiliejantys tarpusavyje, ne tik neišnykstantys laikui bėgant, bet palaipsniui augantys.

Navikas gali augti sudarydamas įvairios formos išaugas į išorę ir endofitiškai išopėdamas bei plisdamas gilyn į audinius.
Vulvos vėžys plinta dviem būdais: tiesioginiu būdu, peraugdamas greta esančius organus (apatinį makšties trečdalį, šlaplę, tarpvietę, tiesiąją žarną su išangės rauku, šlaunų odą) arba limfos keliu (vėžio ląstelės, patekusios į limfagysles, nunešamos į paviršinius ir giliuosius kirkšnių limfmazgius, šlaunų limfmazgius, išorinius ir vidinius klubinius limfmazgius, kurie padidėję sudaro stambius dukterinius piktybinius navikus – metastazes, o iš jų keliauja toliau) .
Dažniausiai pasitaikančios vulvos vėžio morfologinės formos yra plokščialąstelinė karcinoma, bazinių ląstelių karcinoma ir adenokarcinoma.
Vulvos vėžio eiga skirtoma į 4 stadijas: 0, IA, IB, II, III, IVA, IVB. Negydomas vulvos vėžys nesustabdomai progresuoja nuo lengviausios link sunkiausios ligos stadijos.
0 stadija – kai piktybiniai ląstelių pokyčiai aptinkami tik epitelyje, neišplinta už epitelio ribų ir neperžengia bazinės membranos, nėra pakenkti sritiniai limfmazgiai ir nėra tolimųjų metastazių;
IA, IB stadija – navikas yra mažesnis negu 2 cm skersmens, pažeidęs vulvą arba tarpvietę, nėra pakenkti sritiniai limfmazgiai ir nėra tolimųjų metastazių;
II stadija – navikas yra didesnis negu 2 cm skersmens, pažeidęs vulvą arba tarpvietę, nėra pakenkti sritiniai limfmazgiai ir nėra tolimųjų metastazių;
III stadija – vulvos navikas įvairių matmenų, peraugęs makštį, šlaplės apatinę dalį, išangę, sritiniuose limfmazgiuose jau gali būti randamos metastazės, tačiau tolimųjų metastazių dar nėra;
IVA stadija – vulvos navikas peraugęs visą šlaplę, šlapimo pūslę, tiesiąją žarną, dubens kaulus, sritiniuose limfmazgiuose gali būti aptinkamos metastazės, tačiau tolimųjų metastazių nėra;
IVB stadija – vulvos naviko dydis ir aplinkinių organų pakenkimas gali būti įvairus, metastazės sritiniuose limfmazgiuose randamos arba ne, tačiau visuomet yra tolimosios metastazės.

Komplikacijos
Vulvos vėžio komplikacijos yra metastazės į sritinius šlaunų, kirkšnių, klubinius limfmazgius bei atokius kūno organus (plaučius, kepenis, kaulus ir kt.) , naviko išopėjimas, bendras organizmo išsekimas, lėtinė mažakraujystė dėl besikartojančių kraujavimų iš naviko, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai (šlapimo ir išmatų susilaikymas) , įeigos į makštį susiaurėjimas (navikui peraugus apatinį makšties trečdalį) .
Augant metastazėms sritiniuose klubiniuose limfmazgiuose, pasireiškia mažojo dubens venų trombozė ir tromboflebitas, kurie yra pavojingi gyvybei, komplikuojasi plautinio kamieno trombembolijomis, todėl gali ištikti staigi mirtis.
Prasidėjus pūlingam pakenktų kirkšnių limfmazgių uždegimui, oda ties ta vieta paburksta, parausta, nekrozuoja, susidaro gilios opos, iš kurių teka pūlingos – kraujingos išskyros.
Ligonė miršta dėl vėžinio išsekimo, dėl šlapimo takų infekcijos sukelto sepsio, nukraujavimo ir plaučių kamieno embolijos.
Tyrimai
Tyrimai skirstomi į tris pagrindines grupes: tyrimai navikui diagnozuoti, naviko išplitimui įvertinti ir bendrieji laboratoriniai bei instrumentiniai tyrimai.
Naviką diagnozuoti padeda ligonės apklausa, išorinių lytinių organų apžiūra, vulvoskopija (išorinių lytinių organų gleivinės apžiūrėjimas pro vaizdą didinantį optinį prietaisą kolposkopą) , naviko nuograndų ir tepinėlių citologinis tyrimas (PAP testas) , naviko biopsija (audinių gabalėlio paėmimas specialiomis žnypliukėmis) ir gautos medžiagos morfologinis tyrimas.

Norint įvertinti naviko išplitimą, apžiūrima makštis, čiuopiama per makštį ir tiesiąją žarną, čiuopiami kirkšnių limfmazgiai (ieškant juose piktybinių pokyčių ir metastazių) , atliekama uretroskopija ir cistoskopija (optinis prietaisas su šviesos šaltiniu įvedamas iš išorės į šlaplę ir šlapimo pūslę, kurios apžiūrimos iš vidaus) , rektoskopija (specialiu optiniu prietaisu, įvestu iš išorės į tiesiąją žarną, iš vidaus apžiūrima tiesiosios žarnos gleivinė) , izotopinės ir ekskrecinės renogramos (įvertinama inkstų būklė, galimos metastazės inkstuose) , ultragarsinis vidinių lytinių organų, inkstų ir kepenų tyrimas, krūtinės ląstos rentgenogramos, tiesioginė limfografija (įvertinama sritinių limfmazgių būklė) , atliekama įtartinų vietų kirkšnių limfmazgių biopsija su audinių morfologiniu ištyrimu.

Bendrieji tyrimai privaloma tvarka atliekami visoms ligonėms nepriklausomai nuo naviko išplitimo laipsnio (bendras kraujo tyrimas, biocheminis kraujo tyrimas, bendras šlapimo tyrimas, elektrokardiograma) .

Svarbiausi tyrimai, patvirtinantys vulvos vėžio diagnozę yra vulvoskopija ir naviko biopsija su audinių morfologiniu ištyrimu.

Gydymas
Gydymas priklauso nuo ligos stadijos, piktybinio naviko išplitimo, ligonės amžiaus ir gretutinių ligų. Gydymas yra kombinuotas: tai chirurginis gydymo būdas (operacija) ir gydymas spinduliais.

Gali būti pašalinami išoriniai lytiniai organai arba ligos židinys išpjaunamas sveikų audinių ribose, taikomas gydymas lazeriu. Ar skiriamas gydymas spinduliais po operacijos, priklauso nuo ligos sunkumo.

Jei dėl kokių nors priežasčių (senyvo amžiaus, ligonės nesutikimo, sunkių gretutinių organizmo ligų ir t.t.) operacijos atlikti negalima, tada taikomas suderintas gydymas spinduliais: be išorinio vulvos ir kirkšnių limfmazgių gydymo spinduliais, skiriamas intraaudininis gydymas spinduliais tiesiai į naviką. Tam naudojami adatų pavidalo radioaktyvūs šaltiniai, kurie implantuojami į naviko pažeistas audinių sritis.

Patarimai
Vienas klastingiausių ir sunkiausių susirgimų onkoginekologijoje yra vulvos melanoma. Ji sudaro 2-4 proc visų vulvos vėžio atvejų.
Tai supiktybėjęs apgamas išorinių lytinių organų srityje. Jeigu lytinių lūpų paviršiuje arba netoli varputės, tarpvietėje ar makšties prieangyje pastebėjote tamsią dėmelę, kuri gali būti lygi arba kiek pakilusi nuo gleivinės paviršiaus, o po dėmele čiuopiamas įvairaus dydžio, neskausmingas, gilyn į audinius einantis sustandėjimas, galima įtarti vulvos melanomą. Apgamą gali niežėti, iš jo gali negausiai pakraujuoti. Atsiminkite, jog melanoma gali būti ne tik juodas, bet ir šviesus, balkšvas apgamas arba dėmelė. Pastebėjusios šiuos požymius, neatidėliodamos jau rytoj pat keliaukite pas savo ginekologą. Tik gydytojas gali nustatyti tikrąją ligos diagnozę ir atskirti ją nuo kitų ligų.
Profilaktika
Vulvos vėžio profilaktika – tai ankstyva ikivėžinių ligų diagnostika ir jų savalaikis gydymas.