(Gyd. Edita Jaskelevičienė) Pastaruoju metu spaudoje, televizijoje vis daugiau kalbama apie homeopatiją, vis plačiau šį gydymo metodą pradeda taikyti gydytojai, apie jį klausinėja sergantieji ne tik lėtinėmis, bet ir ūmiomis ligomis. Tačiau visuomenėje vis dar išlieka klaidinga nuomonė, kad homeopatija – tai gydymo būdas naudojant kaip vaistinę žaliavą vaistažoles.
Iš tikrųjų homeopatija – tai toks gydymo būdas, kai ligonių gydymui gydytojas homeopatas naudoja medikamentus labai mažomis dozėmis. Šį metodą prieš du šimtus metų pradėjo taikyti gydytojas Samuelis Hanemanas (1755-1843) .
Senieji gydymo metodai
To meto medicinos praktikoje ligoniai dažnai buvo gydomi mums sunkiai suvokiamais metodais: kraujo nuleidimais atvėrus pagrindines kūno arterijas, skiriant vidurius laisvinančius medikamentus, naudojant dėles siurbikes (atrodo, šis gydymo metodas grįžta į mūsų dienų mediciną) . Labai dažnai ligoniams būdavo išrašomi sunkiųjų metalų preparatai, po kurių vartojimo šie iškeliaudavo Anapilin arba toks gydymas baigdavosi sunkia intoksikacija. Tų dienų medikai dažnai konstatuodavo, kad padėti ligoniui jie negali, o paskirtas gydymas ne tik neduoda apčiuopiamos naudos, bet kartais ir pagreitina ligonio mirtį. Šis faktas vertė susimąstyti ir daryti konkrečias išvadas. Garsus to laikotarpio gydytojas Paracelsas ir jo mokiniai suprato, kad labai svarbu atkreipti dėmesį į skiriamo medikamento dozę, jie siūlė pirmiausia suvokti vaisto nuodingumą (toksiškumą) ir juo remiantis atitinkamai koreguoti skiriamo vaisto kiekį.
Panašus gydo panašų
S.Hanemanas irgi priklausė tiems medikams, kurie suprato savo bejėgiškumą. Gydydamas ligonius, jis pradėjo eksperimentuoti, skirdamas įvairias vaistines priemones įvairiais kiekiais. Šie tyrimai buvo empirinio pobūdžio, pagrįsti ligonių pasakojimais, asmeniniu patyrimu. Mokėdamas keletą kalbų, taip pat ir arabų, jis išstudijavo Avicenos, Hipokrato, Galeno, Dioskorido ir kt. rašytinius šaltinius. Kai kuriuose iš jų aptiko teiginių apie principą „panašus gydo panašų”. Hipokratas rašė: „Gydo ligonį jo prigimtis, gydytojas turi padėti, ligą iššaukia panašus, ir panašiu gi ligonis atstato visą sveikatą”. 1790 m. S.Hanemanas, versdamas iš anglų kalbos į vokiečių kalbą Cullen’o veikalą apie medikamentus, chininmedžio žievę, aptiko nemažai dviprasmybių, nepatikimų hipotezių, priešingybių, kuriomis autorius mėgino pateisinti šios vaistinės žaliavos veikimą. S.Hanemanas nutarė patikrinti, kaip veikia ši žaliava, ir kelias dienas vartojo tam tikrą jos kiekį. Jam išsivystė liga, kurios simptomai buvo labai panašūs į maliarijos. Šiuos bandymus su savimi jis pakartojo keletą kartų ir įsitikino, kad chininmedžio žievė gali ne tik išgydyti, bet, priklausomai nuo dozės, sukelti pačios maliarijos simptomus. Šis atvejis suteikė jam vilties. Ta diena tapo išsamių tyrimų, siekiant pažinti kiekvienos vaistinės priemonės toksinį veikimą, pradžia.
Atkakliu darbu, išsamia analize, alinančiais tyrimais S.Hanemanui pavyko sukurti savitą gydymo būdą – homeopatiją. Išsivystė atskira medicinos sritis, daugeliui kėlusi nuostabą, kai kam – nesuvokimą, o kartais – net visišką šios medicinos šakos neigimą, nors puolimo priežastimi buvo paprasčiausias nežinojimas ir nenoras ką nors suprasti.
Pirmieji moksliniai darbai apie homeopatiją
1796 m. Hufelando medicininiame žurnale pasirodė S.Hanemano straipsnis „Naujo principo patyrimas vaistinių priemonių gydomųjų savybių išsiaiškinimui”, kuriame jis rašė: „Medikamentų gydomosios savybės yra grindžiamos (šių) vaistinių žaliavų savybe sukelti ligoniui priepuolius, tapačius ligos simptomams (priepuoliams) . Bet koks pakenkimas gali būti pašalintas ar pristabdytas tokiu medikamentu, kuris savo išskirtiniu veikimu, palyginus su kitais vaistais, gali organizme sukelti dirbtinę savijautą, tapačią gydomosios ligos pojūčiams, simptomams”.
1805 m. tame pačiame žurnale pasirodė straipsnis „Tiriamoji medicina”, o 1810 m. buvo išleista jo knyga „Gydymo meno Organonas”, lėmusi atskiros medicinos mokyklos išsivystymą. Maždaug tuo pačiu metu S.Hanemanui buvo suteiktas Leipcigo universiteto, kur jis pradėjo skaityti paskaitas, mokslinis privat-docento laipsnis. Universitete apie doc. S.Hanemaną susibūrė nemažas mokinių būrys, kuriame buvo ir jau praktikuojančių medikų, su savanoriais toliau tęsusių tyrimus.
1811 m. išleista „Švarioji vaistininkystė, arba grynasis mokslas apie vaistus”. Švarioji – nes nemažai homeopatijos praktikoje aprašomų ir naudojamų substancijų (žaliavų) tiriama su visiškai sveikais žmonėmis, be hipotetinių aiškinimų apie šių vaistinių priemonių veikimo mechanizmą. Šiame spausdintame darbe buvo aprašyta apie 60 ištirtų vaistų.
Norėdamas šį savo vaistinių priemonių suradimo ir panaudojimo metodą atskirti nuo kitų gydymo būdų, S.Hanemanas pavadino jį homeopatija: graikiškas žodis homios – panašus, pathos – liga. Terminas „homeopatija” išliko iki mūsų dienų. Kitą gydymo būdą, kuris išsivystė iki šiuolaikinės medicinos, S.Hanemanas pavadino alopatija, kur allos – kitas, pathos – liga. Alopatijos principas – vaisto priešpastatymas ligai, t.y. priešingo gydymas priešingu (Contraria contraris curentur) . Homeopatijos pagrindinis dėsnis – panašus gydo panašų (Similia similibus curentur) .
XIX a. antroje pusėje profesorius Zlatorovicius kartu su savo mokiniais patikrino S.Hanemano aprašytus tyrimus. Jis pakartojo bandymus su sveikais žmonėmis, ir rezultatai visiškai sutapo su jau aprašytų S.Hanemano tyrimų rezultatais.
Homeopatinių preparatų veikimo principai
Taigi homeopatija yra tokia terapija, kai gydoma itin mažomis dozėmis – mikrodozėmis. Šis gydymo būdas aktyvina organizmo apsaugines reakcijas, stiprina imuninę sistemą. Medikamentas pats nieko negydo, o tik sukelia organizmo savisaugos reakciją. Toks gydymas veikia priežastį, o ne ligos pasekmę. Vaistas veikia organų nervinius receptorius, per kuriuos impulsas perduodamas centrinei nervų sistemai. Tokiu keliu organizmas gauna signalą apie ligos ar negalavimo priežastį, atpažįstama vieta, kurioje vystosi negatyvus procesas. CNS plintantys impulsai veikimo potencialo pavidalu dirgina imuninę sistemą, todėl organizmas priešinasi priežasčiai, sukėlusiai viso organizmo, atskirų organų ar jo sistemų veiklos sutrikimus. Homeopatijoje ligų gydymui naudojami vienkomponenčiai arba kompleksiniai preparatai labai mažomis veikliųjų medžiagų dozėmis. Vartodamas tokius medikamentus, ligonis pradinėje vaisto vartojimo stadijoje gali pajusti nemalonius ligos paūmėjimo simptomus. Šios būsenos nereikia išsigąsti. Ji rodo, kad diagnozė teisinga ir kad organizmas reaguoja į pasirinkto vaisto vartojimą. Tokia reakcija dažnai būdinga įsisenėjusioms lėtinėms ligoms, nes organizmas savotiškai reaguoja į išorinį dirgiklį. Deja, daugelis ligonių, pasireiškus šiai reakcijai, nustoja vartoti vaistus, manydami, kad jiems pasidarys dar blogiau. Bet jei liga labai smarkiai paūmėja, būtina per pusę sumažinti vartojamo vaisto dozę, kreiptis į gydytoją arba net nutraukti šio vaisto vartojimą.
Reikia žinoti
Homeopatinių medikamentų vartojimo metu būtina:
tuo pačiu metu nevartoti kitų vaistų. Tarpas tarp vartojamų homeopatinio vaisto, alopatinio medikamento ar kito homeopatinio preparato turi būti bent 0,5 valandos;
nevalgyti ir negerti (išskyrus vandenį) bent 0,5 valandos prieš homeopatinio medikamento vartojimą ir dar 0,5 valandos po to;
nelaikyti šių medikamentų vienoje vietoje su stiprų kvapą skleidžiančiomis medžiagomis, arti elektromagnetinių bangų šaltinių, buitinių prietaisų ir kitų elektros prietaisų;
vartojant homeopatinį medikamentą ilgesnį laiką (2-3 mėn.) , būtina padaryti savaitės pertrauką;
gerėjant sveikatai ir organizmui grįžtant į normalią fiziologinę būseną, vaisto vartojimą privalu retinti;
globules, tabletes, miltelius laikyti burnoje po liežuviu, kol visiškai ištirps. Tirpalus lašinti ant nedidelio kiekio cukraus arba į šaukšte esantį vandenį. Globules galima ištirpinti vandenyje, ypač kai ši vaisto forma paskirta kūdikiui;
medikamentą vartoti laikantis informacinio lapelio reikalavimų;
sergant ypač sunkiomis ligomis (dizenterija, CNS uždegiminės ligos, difterija, cholera ir kt.) , homeopatinius vaistus reikia vartoti kas 10-15 minučių. Sergant peršalimo ligomis (gripas, sloga, ūmios gerklės ligos, plaučių uždegimas ir kt.) , šiuos vaistus pirmas dvi dienas suaugusiems ir vieną dieną vaikams rekomenduojama vartoti kas 2-3 valandas. Sergant lėtinėmis ligomis toks vaistas skiriamas du kartus per dieną – ryte ir vakare.
Homeopatija – gydymo būdas, kai vartojamos labai mažos dozės vaistinių medžiagų, kurių daug didesnės dozės sveiko žmogaus organizme sukelia reiškinius, panašius į gydomos ligos simptomus.
Tarptautiniai reikalavimai
Homeopatinė vaistinė žaliava – žaliava skirta homeopatiniams preparatams gaminti. Ji turi tenkinti veikiančios Homeopatijos Farmakopėjos reikalavimus arba ši žaliava Farmakopėjos Komisijos turi būti leista naudoti homeopatiniams preparatams gaminti ir turėti atitinkamą žymėjimą. Tai gali būti švieži, išdžiovinti, šaldyti ar etanoliu konservuoti augalai bei gyvūnai arba augalų bei gyvūnų dalys, mineralinės, cheminės sintezės būdu gautos bei kai kurios kitos medžiagos.
LR galioja ES pripažintos Homeopatijos Farmakopėjos: „Homöopathisches”, įvairūs leidimai, iš jų – ir nauja, 2000 m. Prancūzijoje išleista Homeopatijos Farmakopėja, Anglijos Homeopatijos Farmakopėja. Lietuvoje oficialios institucijos naudojasi Vokietijoje išleista ir Europos Sąjungos pripažinta Farmakopėja „Homöopathisches Arzneibuch”. Joje įteisinta 50 homeopatinių medikamentų gamybos taisyklių, kuriose aprašyta urtinktūrų, tirpalų, tablečių, injekcinių tirpalų, miltelių, globulių, tirpalų vidiniam vartojimui, tirpalų išoriniam naudojimui, tepalų ir kitų vaistų formų gamyba.
Homeopatiniai preparatai gali būti naudojami ne tik žmonių, bet ir įvairių gyvūnų gydymui, t.y. veterinarijoje. Šie vaistai skiriami per os (į vidų) ir ad usum externum (išoriniam naudojimui) . Naudojamos įvairios vaistų formos: globuli (žirneliai) , dilutiones (tirpalai) , trituratione (milteliai) , tabuletae (tabletės) , solutiones pro injectionibus (injekciniai tirpalai) , unguentae (tepalai) , opodeldoc(spiritiniai muilo tirpalai) , pastae (pastos) , suppositoriae (žvakutės) , guttae (lašai) , capsulae (kapsulės) ir t.t.
Homeopatija Lietuvoje
Iki 2001 metų Lietuvoje homeopatiniai preparatai buvo gaminami kai kuriose vaistinėse rankiniu būdu, o pramoniniu būdu pagaminti buvo importuojami iš Vokietijos, Anglijos ar Prancūzijos. Nuo 2001 metų bendrovė „Aconitum” pradėjo serijinę homeopatinių preparatų gamybą. Gamyba vyksta dar tik pirmuosius metus, o jau nemažas būrys medikų ir daugelis sergančiųjų teikia pirmenybę šiems natūraliems vaistams. Jie nesukelia šalutinių reiškinių, pripratimo, puikiai tinka visų amžiaus grupių pacientams, juos saugiai gali vartoti ir nėščiosios, vaistus galima vartoti ilgą laiką. Šiandien nervus raminantys lašai Acosedum ir miego sutrikimams gydyti vartojamas Acomininum tapo populiariausiu homeopatinių vaistų duetu.
