(Audronė GEČIAUSKIENĖ) „Sužinoti viską apie kitą žmogų – beprotiškas, pamišėliškas noras. Sizifo darbas! Juk žmogus visada, visur ir visiems kitoks. Į tą pačią upę negalima du kartus įžengti. Žmogus kaip upė, – teka, srūva, kinta…“
J.Ivanauskaitė, „Mėnulio vaikai“.
Dosje: Jurga Ivanauskaitė
Vilniaus vaikas. Mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, Dailės akademijoje studijavo grafiką. Titulų neturi (ir tuo didžiuojasi) . Apdovanoja, anot jos, gyvenimas, suvesdamas su puikiais žmonėmis, atverdamas nuostabius peizažus, tikėjimo slėpinius ar pametėdamas kūrybinių idėjų.
Nemėgsta būti vadinama rašytoja, dailininke, keliautoja. Alergiška bet kokioms etiketėms. Net pasidaryti vizitinę kortelę jai problemiška – negi po pavarde rašysi „tiesiog žmogus“?
Žvaigždynas – Skorpionas.Todėl tiria ir aprašinėja neapšviestąsias gyvenimo puses, domisi viskuo, kas susiję su mirtimi (ir gyvenimu) .
Užsiėmimas – aibė mėgstamų darbų. Hobis – ilgai miegoti ir daug sapnuoti.
Credo – priklauso nuo situacijos. „Juk viskas kinta, individas – ne sustingęs betoninis paminklas, veikiau – raibuliuojantis vandens srautas“. Kai sunku, guodžiasi tibetiečių priežodžiu: „Net juodžiausias debesis turi sidabrinį pakraštį“.
Kūryba – 10 knygų: novelių rinkiniai, romanai, trilogija, skirta kelionėms po Himalajus, Tibetui. Parašyta knyga jai tarsi liaujasi egzistavusi. Artimiausia – toji, kurią rašo. Trys dailės parodos: pirmoji – 108 Himalajuose pieštos mandalos, antroji – fotografijos iš Tibeto, trečioji – „Tibeto Mirusiųjų knyga“ – 12 tapybos darbų.
Autoritetai – Tibeto Dalai Lama XIV. Lietuvoje – a.a. monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir Tėvas Stanislovas.
Mėgstamos knygos – romanai – nuo Kafkos su Dostojevskiu iki Borcheso su Markesu. Ezoterinė literatūra, pvz., Kastaneda. Religiniai ir metafiziniai religinių tradicijų tekstai – budistinė tantra, kabala, sufijų išmintis. Mistikai – Mokytojas Ekhartas, Šv. Kryžiaus Jonas, O.Milašius, S.Veil, Hildegarda iš Bingeno. Poezija, detektyvai, „I’Czin“ – „Permainų knyga“.
„Žinai, aš augau kaip medis, – pradžioje buvo vienas stiebas, kuris vėliau išsišakojo į dvi puses, o tos išleido dar naujas ataugas“.
Vaikystėje sirgote. Ko išmokė liga?
Taip, sirgau astma, dusdavau. Kai trūksta oro, stiprėja instinktas žūtbūt kabintis į gyvenimą. Liga suteikia galimybę nuo išorinio pasaulio įspūdžių atsigręžti į savo vidų. Taigi nuolat kūriau fantastines istorijas. Manau, kad tai buvo treniruotės rimtesnei kūrybai, prasmės ieškojimams…
Pasirinkote budizmą. Kodėl?
Kartais atrodo, kad ne aš pasirinkau budizmą, o jis mane pasirinko. Antra vertus, nelaikau savęs šimtaprocentine budiste. Tikėjimą sieju su atsakomybe, pasišventimu, nuolatiniu dvasios darbu. Tam dažnai neturiu nei jėgų, nei laiko. Bet budizmas man vis dar atsako į egzistencinius klausimus. Kiti atsakymus randa krikščionybėje, islame, pagonybėje ar astrofizikoje. Pasirinktu keliu eini pats vienas. Netikiu dvasiniais pusfabrikačiais ir tais guru, kurie teigia, kad jie už mokinį viską patys padarys.
Šviesus, bet nelengvas kelias…
Kada jis baigsis? Gal kitame įsikūnijime, gal po tūkstančio naujų atgimimų? Kiekvienas dvasinis kelias susijęs su rizika, ribiniais išgyvenimais. Sufijai turi patarlę: jei išėjai ieškoti savęs, saugokis, nes vieną baisią dieną save atrasi. Budistai sako: kuo ryškesnė šviesa, tuo juodesnis šešėlis. Nori nenori tenka susidurti su savo šešėline puse. Ir mano kelyje buvo akimirkų, kai, liaudiškai šnekant, atrodydavo, kad „važiuoja stogas“… Budizme, kurio neišmoksi iš knygų, labai svarbus Mokytojo ir mokinio ryšys ir bet kokia dvasinė saviveikla labai rizikinga. Man sekasi – turiu puikius Mokytojus.
Ar tai paskatino įsijungti į Tibeto rėmimo grupę? Šaunu, bet tarsi plauktum prieš srovę…
Tibeto rėmimo grupė Lietuvoje egzistuoja jau 10 metų. Vakaruose šis judėjimas labai populiarus, ypač tarp intelektualų, progresyvaus jaunimo. Sakoma, kad visos save gerbiančios Holivudo ar roko žvaigždės – Tibeto rėmėjos. Beveik visa pozityvi veikla yra plaukimas prieš srovę, priešinantis patogiems gyvenimo modeliams, nepaklūstant gyvatvorės principams… Pirmieji Budos mokiniai paprašė įrodyti, kad jis pasiekė Nirvaną. Buda įmetė dubenėlį į upę ir šis pradėjo plaukti prieš srovę. Toks tas Nušvitimo įrodymas. Tibetas okupuotas, ten sterilizuojamos moterys, vaikams draudžiama mokytis gimtosios kalbos, naikinama dvasinė budizmo tradicija. Mes, lietuviai, atkakliai siekėme laisvės ir ją turime, todėl ne tik galime, bet ir privalome padėti jos siekti kitiems. Pasaulį sudaro ne tik materialūs dalykai, bet ir metafiziniai. Tibetas iki šiol – milžiniška dvasinių lobių saugykla. Jei juos sunaikins – kentėsime visi. Mokslas tvirtina, kad drugeliui mostelėjus sparnu Amazonės džiunglėse, virpteli medžio lapas Lietuvos girioje. Viskas susiję. Todėl neklausk, kam skambina varpas – jis skambina tau… Prieš 15 metų ir mes netikėjome, kad Lietuva bus nepriklausoma. Ir vis dėlto… Tibeto prognozių nežinau. Dabar daug neteisybės. Ši epocha vadinama Kalijuga – Tamsos era. Tiesa ne visada nugali. Bet turime teisę daryti viską, kas įmanoma, kad ji triumfuotų. Jei ką domina šis klausimas, kreipkitės: jurgai@takas.lt
O ko išmokė kelionės?
Kantrybės, atlaidumo, ištvermės. Žmogaus fizinės ir dvasinės žmogaus galimybės beribės. Kelionėse patyriau daug ekstremalių situacijų, dabar gėda skųstis, atsidūrus eilinėje kasdienybės aklavietėje. Jau žinau, kad net iš beviltiškos padėties yra išeitis. Kelionės išmokė pasitikėti žmonėmis. Padeda ir atjaučia tie, kurie nesupranta tavo kalbos, meldžiasi kitiems dievams, vadinasi, ir šalia esantys supras. Gal artimiausi žmonės atrodys uždari ir priešiški, bet jų širdies gilumoje tikrai rusena žmogiškumo šviesa, kurią pravartu prisiminti visada, net kalbant su priešu. Buda sakė, kad visi žmonės vienodi: trokšta būti laimingi ir stengiasi išvengti kančios. Taip savi tampa net svetimiausi .
„Aš esu riba tarp juodo ir balto, tarp tų, kuriuos myliu ir kurie myli mane… tarp to, ko trokštu ir ko pasaulis iš manęs reikalauja…”
Kuriais labiausiai pasitikite?
Nebijančiais rizikuoti – ne avantiūristais, bet drįstančiais eksperimentuoti su savo dvasia, nebijančiais pažinti (ir pripažinti) „šešėlinių“ savo asmenybės pusių. Artimi tie, kurie atviri pasauliui tarsi ištiestas delnas, o ne uždari it kumštis. Vertinu toleranciją, gebėjimą įsiklausyti į kitą ir išgirsti. Nemėgstu vadinamųjų teisuolių, kurie niekina „blogesnius“ už save, svaido akmenis į „nusidėjėlius“ ar pametėja žabų į „raganų“ laužus. Nemėgstu tų, kurie viską skirsto į gera ir bloga, juoda ir balta, gražu ir negražu. Išminčiai teigia, kad pasaulis yra vienas, vieningas ir vientisas.
Menininkai jautrūs, tarsi be odos… Kas padeda ištverti?
Posakis „tarsi be odos“ man tinka. Anksčiau mėgaudavausi kančia, o dabar stengiuosi ją kuo greičiau iš savęs išvaryti. Vienas Tibeto lama sako: „Jei šįvakar atėjo liūdesys, iš ryto jam laikas išeiti“. Stengiuosi, kad taip būtų. Sakau sau, kad esu tų namų (kūno, psichofizinio darinio) , kuriuose gyvena mano siela, šeimininkė, privalau tvarkytis taip, kaip reikia man. Stengiuosi nesijausti gyvenimo nuskriausta vargšelė. Viskas kinta, po atoslūgio bus potvynis, po viršukalnės – nusileidimas, gal praraja. Himalajuose, Tibete, mačiau daug optimizmo – vidinio, tvirto ir tiesaus kaip ašis. Krikščionybė garbina ir absoliutina kančią. Mane įkvepia ir sunkiausiomis akimirkomis gelbsti Budos šypsena. Ir šviesūs prisiminimai. Beveik kosminę šviesą, pamenu, jaučiau Tibete prie šventojo Kailašo kalno. Tarsi visa esybe suvokiau, kad jau peržengiamos siauros asmeninės patirties ribos ir įsiliejama į neaprėpiamą, dieviškąją erdvę, anapus sąvokų ar žodžių…
Gal tokios dvasinės patirties trūksta ir mūsų tautiečiams? Dejuojame, nebemylime gyvenimo…
Ką darysi – daugiau nei 10 metų gyvename permainų laikais. Judėjams tokie buvo tarsi pats baisiausias prakeiksmas. Mums teko nemenkas krūvis, bet jį galime vertinti ir kaip į Dievo dovaną. Sotūs ir ramūs belgai, šveicarai mums net pavydi. Tačiau lietuviams optimizmas, šviesus požiūris – lyg ir blogo tono ženklas. Daugelis nesugeba prisiimti asmeninės atsakomybės už savo gyvenimą. Nori būti laimingas – būk! Vis dar tikimasi, kad ateis koks geras dėdė iš Amerikos, Šambalos, Sirijaus ar Vyriausybės ir viską sutvarkys. Bet apskritai lietuviai niekada nebuvo savižudžių tauta. Turime patarlę – kiekvienas pats savo laimės kalvis. Taigi destruktyvias nuotaikas laikyčiau sovietinės epochos palikimu. Ir tam tikru infantilumu. Išmintingas turi prisiimti atsakomybę už visus savo veiksmus. Juk savižudybės ir žmogžudystės esmė ta pati. Pakeli ranką prieš tai, ko pats nesukūrei, ardai Dangaus ir Žemės darną. O kur dar skausmas, kaltė ir siaubas, kuriuos palieki artimųjų širdyse…
Kokius žodžius ištartumėte tam, kuris prisipažintų norįs išeiti iš gyvenimo?
Svarbu, kas jis, kodėl nebenori gyventi, ko tikisi iš mirties. Gal pasakyčiau, kad kiekviena sudėtinga situacija – tarsi teorema, kurią anksčiau ar vėliau teks išspręsti, namų darbas, kurį teks paruošti. Jei ne šiame gyvenime – tai kitame įsikūnijime. Gal skaistykloje, pragare ar kokiame kosminiame lygmenyje, į kurį surenkami gyvenimo pamokų taip ir neišmokę dezertyrai. Gal pasakyčiau, kad kiekviename – Budos prigimtis, dieviškas šviesos ir išminties pradas, todėl žudydamas save, nužudai ir Dievą savyje, sugriauni tobulą mandalą. O gal apkabinčiau tą nusivylėlį ir pasakyčiau, kad jis man, mums, pasauliui, dangui ir žvaigždėms yra reikalingas. Stengčiausi išklausyti jo argumentų apie negyvenimą, ir pasakyti ką nors labai įtikinamo gyvenimo naudai.
Bet mūsų inteligentai dažnokai jaučiasi nuskriausti.
Nežinau, kodėl. Gyvename nepriklausomoje, demokratinėje šalyje, kurioje yra žodžio laisvė. Gal reikėtų atsikratyti išskirtinumo komplekso? Mokslo, meno žmonės niekada nebeturės tokių šiltnamio sąlygų, kokiose daugelis tarpo sovietiniais metais. Antra vertus, esu įsitikinusi, kad tik kultūra, o ne materialinės gėrybės, palaiko tautos gyvastį. Menininkai turėtų ją puoselėti, nereikalaudami šlovės ar milijonų banke. Dalai Lama sako, kad dvasiniais dalykais šiais laikais mažai kas nori užsiimti, nes jų rezultatai nėra tokie apčiuopiami ir akivaizdūs kaip dantų pastos ar automobilio reklamos. Bet jei deklaruojame, kad gyvename vardan dvasinių dalykų, tai ir gyvenkime, o ne zyzkime.
Lengva Jums šnekėti, – esate tikra darboholikė…
Taip, patologiškai pareiginga. Kada beužmigčiau, prisiverčiu atsikelti anksti, visada gyvenu pagal gana griežtą dienotvarkę. Man patinka budistinis principas, teigiantis, kad jei žmogaus sieloje yra tvarka, tai jo namai, buitis, laikas ir visi kiti kasdieniai dalykai taip pat tvarkingi. Atgaunu jėgas gerai išsimiegojusi. Kai fiziškai arba dvasiškai pervargstu, tiesiog miegu. Beveik nevalgau mėsos, mėgstu ryžius ir daržoves. Dėl sveikos gyvensenos galiu daug ką sau prikišti – kūnas kartais vos ne prievarta mane „susargdina“, kad padaryčiau esmines išvadas apie savo blogus įpročius. O šiaip noriu ir turbūt visada norėsiu gyventi sveikiau. Deja, norisi kaip geriau, o išeina kaip visada. Keliaudama po Himalajus išmokau niekada nieko neplanuoti. Esu fatalistė, pasitikiu likimu. Šiuo metu rašau naują romaną, esu sumaniusi tapybos darbų ciklą apie angelus, reikia tik laiko… Gyvenimas visuomet pateikia siurprizų. Dažniausiai neplanuotai, spontaniškai įvyksta visi svarbiausi dalykai.
„Mažytis žemės lopinėlis knibždėte knibždėjo gyvybės: nežinia kokios jėgos šokdinamų žolelių, daigelių, lapeliukų, vorelių, kirminėlių, vabaliukų, sraigyčių… Giliai suleidau pirštus į žemę ir pajutau, kaip visą kūną bangom užplūsta džiaugsmas ir liūdesys…“
Kalėdų šventės ir Naujieji irgi bus spontaniški?
Religinės šventės – mistiškas metas, jis pakeičia ir atnaujina kasdienį laiką. Prieš kiekvieną iš jų tradiciškai skiriamas tarpsnis susikaupti, įsigilinti į save. Gaila, kad adventas, skirtas apmąstymams, dabar virto prieššventiniu šurmuliu, klaidžiojimu po prekybos centrus – savęs išbarstymu. Iš didžiųjų švenčių, tokių kaip Kalėdos ar Naujieji, mes intuityviai trokštame permainų, tačiau turbūt kažką iš esmės keisti reiktų pradėti nuo savęs… Šv. Kūčias ir Kalėdas sutinku mamos namuose, o Naujieji metai skirti draugams. Keletą kartų Indijoje šias šventes esu sutikusi vienatvėje medituodama, tai man patiko.
Palinkėkite ta proga ko nors ir mums…
Visiems visada ir visur linkėčiau išlikti savimi, nepasiduoti išorės (su jos tabu, klišėmis, normomis ir dogmomis) spaudimui. Svarbiausias dalykas – žmogaus laisvė. Laisvas žmogus laimingas. Ir atvirkščiai, laimingas žmogus yra laisvas. Pasidavimas liūdesiui, depresijai, kančiai visada veda į vidinę vergiją. Bet juodas debesis visada turi sidabro pakraštį. Kiekvienam linkėčiau šviesti ir šildyti, šalia savęs turėti po tokį pat šviesos ir šilumos šaltinį… Sėkmės visuose realybės lygmenyse!
