Dažnai ginčai tarp vakcinos šalininkų ir priešininkų kyla dėl neteisingai interpretuojamos „dirbtinio imuniteto“ sąvokos. Neretai „dirbtinis“ imunitetas yra suprantamas kaip svetimas paskiepytojo organizmui. Natūralus persirgimas liga yra pateikiamas kaip priimtinesnis pasirinkimas, nes tai nėra „svetima“ organizmui. Skiepams yra naudojami „natūralūs“, tik susilpninti mikroorganizmai arba jų fragmentai. Taigi vakcinos nėra „nenatūralios“ ar „svetimos“ žmogaus organizmui, o atvirkščiai – natūraliausios iš medikamentų arsenalo. Taip pat kyla klausimų dėl vakcinos saugumo skiepijant negaluojantį ar sergantį vaiką. Nors geriausia yra skiepyti sveiką vaiką, įrodyta, jog saugu skiepyti ir sergantį vaiką. Vakcinos efektyvumui tai įtakos taip pat nedaro. Komplikacijos ar sunkios reakcijos į skiepą gali pasitaikyti po pakartotinių injekcijų, tačiau tokie atvejai – itin reti.
Taip pat teigiama, kad paskiepijus sukeliamas aktyvus įgytas dirbtinis imunitetas yra trumpesnis už natūraliai įgytą ir jo tiksli trukmė nežinoma. Reikia suvokti, kad jei vakcina registruota, tai į šiuos klausimus jau atsakė CHMP ir nutarė, kad net jei taip būtų, kad įgyto imuniteto trukmė nera žinoma, ligos rizika yra žymiai didesnė už teikiamą žinomą vakcinos naudą. Taip pat reikia suprasti, kad registravus vakciną epidemiologiniai ligos paplitimo ir skiepų efektyvumo tyrimai tęsiami ir jei paaiškėtų, kad po 20 metų antikūnų titrai tampa per menki, tai būtų rekomenduojama paskiepyti papildoma, taip vadinama stiprinamąja doze. Tai gerai žinoma praktika, kai pvz. Senai naudojamosm vakcinoms nuo poliomielito, difterijos, stabligės ir kokliušo reikia revakcinuotis kas 10 metų. Šiuo atveju skiepas yra tai, ką mes galime padaryti geriausio, kad apsisaugotume nuo ligos ar jos komplikacijų.
Imuninė sistema yra per daug sudėtinga, kad galima būtų prognozuoti ir numatyti organizmo atsaką į sušvirkštą svetimą baltymą kartu su cheminėmis medžiagomis, kurios pačios yra nuodingos. Dirbtinis antigenų patekimo kelias yra nenatūralus, nes sukėlėjas natūraliai patenka per gleivines ar odą (išskyrus hepatito B virusą), todėl yra apeinama svarbi įgimto imuniteto dalis, kurios ląstelės tarsi „moko“ ir paruošia kitą, adaptyvią imuniteto grandį efektyvesniam atsakui. Taigi poveikis gali būti arba nepakankamas arba per stiprus. Dėl nuolatinio stimuliavimo gali išsivystyti imuninės sistemos paralyžius (t. y. tolerancijos būklė, kuomet imuninė sistema daugiau nebeatpažins sukėlėjo ir leis jam netrukdomam daugintis). Į visus šiuos „sofistikuotus“ argumentus atsako vaistų registracijos procesas – CHMP niekada nerekomenduos registruoti vaisto jei nors į vieną iš aikščiau išvardintų argumentų nėra atsakymo. Tam ir daromi I, II ir III fazės klinikiniai tyrimai, kad būtų visiškai įsitikinta vakcinos saugumu ir efektyvumu. Taip pat reikia suprasti, kad vakcinos yra baltyminės kilmės vaistai, kuriems taikomi specifiniai saugojimo reikalavimai – beveik visos vakcinos turi būti laikomos +2 – +8 laipsnių temperatūroje. Todėl vakcinos veikimas yra ne tik gamintojo, bet ir vartotojo atsakomybė. Dėl šios priežasties Lietuvoje skiepijimą reglamentuoja imunoprofilaktikos taisyklės, o skiepai saugomi ir jų laikymo sąlygos dokumentuojamos tik gydymo įstaigų skiepų kabinetuose, tiekti skiepus leidžiama tik farmacinės veiklos licenciją turinčioms įmonėms, sugebančioms užtikrinti skiepų „šalčio grandinę“.
Farmacinės kompanijos suinteresuotos didesne vakcinų pardavimo apyvarta; iki šiol nėra atlikta tyrimų dėl ilgalaikio vakcinų naudojimo saugumo. Šią kontroversiją paneigia vaistų registracijos reikalavimai (klinikiams tyrimams atlikti reikalinga gauti leidimus, juos prižiūri valdžios suformuoti bioetikos komitetai o reglamentuoja bioetikos ir tyrimų su žmonėmis įstatymai, privalomi visoms ES šalims narėms, tame tarpe ir Lietuvoje, klinikiniai tyrimai audituojami valdžios institucijų, o bet koks pažeidimas gresia tyrimo kompromitacija t.y toks tyrimas nebus priimtas vaisto registracijai, tai gresia farmacinėms kompanijoms didžiuliais nuostoliais, nes tyrimai skiepų srityje trunka daugelį metų ir apima dideles tiriamųjų imtis t.y. yra labai brangūs). Taip pat kontroversiją paneigia vaistų farmakologinio budrumo teisinis reguliavimas. Jei vaistas registruotas ES, farmakologinis budrumas vykdomas visose ES šalyse narėse ir informacija aktyviai siunčiama Europos vaistų agentūros visoms šalims narėms tame tarpe ir Lietuvos VVKT. Jei Lietuvoje farmakologinio budrumo sistema būtų netobula, ją su kaupu kompensuotų senųjų ES šalių farmakologinis budrumas.
Visi (ir vaikai bei jų tėvai) turi teisę patys apsispręsti dėl skiepijimo, atsižvelgdami į bendrą vakcinacijos politiką ir visą įmanomą informaciją apie vakcinas. Tai padės nuspręsti, kokios vakcinos jienorėtų arba nenorėtų ir kodėl bei pasirinkti tinkamą laiką.
Visi (ir vaikai bei jų tėvai) turi teisę patys priimti informuotą apsisprendimą dėl skiepijimo:
- Reikia suprasti bendrą vakcinacijos politikos esmę;
- Susirinkite visą įmanomą informaciją apie vakcinas;
- Nuspręskite, kokios vakcinos Jūs norėtumėte arba nenorėtumėte ir kodėl;
- Jei nuspręsite skiepytis, pasirinkite tinkamą laiką.
Informacija iš Vikipedijos
