Esant ūmiam inkstų funkcijos nepakankamumui, inkstų veikla gali visiškai atsistatyti, tačiau, esant lėtiniam nepakankamumui, inkstų veikla vis blogėja ir reikia gelbėti žmogaus gyvybę atliekant dializes ar persodinant kito žmogaus inkstą.
Inkstų nepakankamumą gali sukelti pačių inkstų ligos (glomerulonefritas, pielonefritas, intersticinis nefritas) , širdies ligos, aterosklerozė, lėtinis šlapimo nutekėjimo sutrikimas, cukrinis diabetas, sisteminės ligos (sisteminė raudonoji vilkligė, vaskulitai) , kuriomis sergant pažeidžiami daugelis organų, tarp jų ir inkstai. Įvairių vaistų vartojimas taip pat gali būti inkstų nepakankamumo priežastis.
Operacijos metu persodinamas vienas inkstas. Inkstą ligoniui gali dovanoti sveiki tam tikro amžiaus artimi giminaičiai (tėvai, broliai, seserys, vyras žmonai ar žmona vyrui) , jei jų inkstas tinka ligoniui. Taip pat transplantacijai gali būti panaudoti inkstai žmonių po jų smegenų mirties, pačiam žmogui apsisprendus iki nelaimingo įvykio po mirties padovanoti tinkamus transplantacijai organus, ar sutikus mirusiojo artimiesiems duoti inkstą. Gyvo donoro inkstas iš paprastai geriau ir ilgiau funkcionuoja.
Paprastai pati operacija trunka 2-3 valandas. Donoro inkstas įsiuvamas ne tipinėje inkstų vietoje, o klubinėje srityje, po pilvo siena. Savi inkstai paprastai nešalinami, išskyrus tuos atvejus, kai yra lėtinė inkstų infekcija ar nėra vietos donoro inkstui.
Pavykus operacijai, jau pirmą parą inkstas pradeda gausiai skirti šlapimą. Kad persodintas inkstas gerai funkcionuotų, ligoniai privalo gerti vaistus, slopinančius imuninę sistemą. Taip persodintas inkstas apsaugomas nuo imuninės sistemos, kuri stengiasi pašalinti svetimą organą, kaip į organizmą pareikiančias bakterijas ar virusus. Pirmaisiais metais po inkstų transplantacijos ligoniams labai dažnai reikia lankytis pas gydytojus, nes, net ir taikant įprastinį gydymą, gali atsirasti inksto atmetimo krizės, pasireikšti vaistų toksinis poveikis, kartotis pavojingos ligonio gyvybei infekcijos.
Vėliau paprastai vizitai pas gydytoja retėja, nes imuninė sistema ne taip audringai reaguoja į svetimą organą, taip pat reikia mažesnių vaistų dozių.
Tačiau, net gydant moderniausiais vaistais, gali sutrikti donoro inksto veikla, tekti vėl pradėti dializes, galimas ir pakartotinas inkstų persodinimas. Tačiau gydytojams ir ligoniams tokiais atvejais iškyla dar didesnių problemų.
Patį persodintą inkstą galima apčiuopti per pilvo sieną. Praėjus kuriam laikui po inksto persodinimo, ir inkstui gerai funkcionuojant, ligonis nieko nejaučia, kaip nejaučia savo inkstų. Prasidėjus inksto atmetimo krizei ar prisidėjus infekcijai, gali jausti tempimą, maudimą persodinto inksto plote; sutrikus šlapimo nutekėjimui iš inksto į šlapimo pūslę, gali būti labai stiprūs skausmai. Tokiais atvejais čiuopiant inkstas bus padidėjęs, skausmingas.
Kartojantis atmetimo krizėms bei infekcijoms, prasideda lėtai progresuojantis lėtinis persodinto inksto nepakankamumas, tada ligoniui vėl reikia pradėti dializes ar pakartotinai persodinti inkstą iš kito donoro.
Ligoniams po inksto persodinimo infekcijas sukelia net tokie sukėlėjai, kurie sveikiems žmonėms yra nepavojingi. Tai citomegalo virusas, pneumocystis carinii, herpes virusai. Taip pat ir įprastinės infekcijos vargina tokius ligonius dažniau nei sveikus žmones, nes jų imuninė sistema yra nuslopinta vaistais.
Šiems ligoniams dažnesnės ir navikinės ligos, ypač odos, kraujo sistemos.
Yra nemažai gydymo komplikacijų. Tai diabetas, osteoporozė, navikinės ligos.
Atliekama inksto sonoskopija, įvertinamas jo dydis, šlapimo nutekėjimas, inksto kraujotaka.
Pablogėjus inksto funkcijai ir nesant aiškiai to priežasčiai, reikia atlikti inksto biopsiją (specialia adata paimamas inksto gabalėlis, kuris vėliau pjaustomas labai plonais pjūveliais, dažomas ir tiriamas pro mikroskopą) . Atlikus tokį tyrimą, galima tiksliai pasakyti, kas vyksta inkste, kodėl jis blogai funkcionuoja ir kryptingai gydyti.
Po transplantacijos dažniausiai skiriami tokie vaistai: steroidai (prednisolonas) , kalcineurino inhibitoriai (ciklosporinas A, tacrolimas) , nekalcineurino inhibitoriai(rapamycin) , azatioprinas, mikofenolato mofetilis .
Pakartotinai atliekant inkstų persodinimo operacijas ar esant didelei imunologinei rizikai, gali būti vartojami preparatai, į kurių sudėtį įeina antikūnai prieš Il-2 receptorius (basiliximab, daclizumab) .
Esant inksto atmetimo krizėms, ligoniai gydomi ligoninėje, reikia tam tikrus vaistus lašinti į veną. Tai steroidai (methylprednisolon) , antikūnai prieš imunines ląsteles (ATG, OKT 3) .
Be imuninę sistemą slopinančių vaistų gali būti skiriami vaistai, apsaugantys skrandžio gleivinę, mažinantys kraujospūdį bei lipidus vaistai.
Speciali dieta nereikalinga, tačiau reikėtų vengti antsvorio.
Vengti peršalimų, kontaktų su sergančiais infekcinėmis ligomis, nes po transplantacijos būna nuslopintas imunitetas.
Vengti saulės spindulių, nes, vartojant vaistus po inkstų transplantacijos, didesnė odos vėžio tikimybė, naudoti apsauginius kremus nuo saulės, dėvėti tamsius drabužius, esant tiesioginiams saulės spinduliams.