Paprastai kaspinuočiai per savo gyvenimo ciklą – nuo kiaušinio iki kirmino – pakeičia net kelis tarpinius šeimininkus, kol pasiekia galutinį. Žmogus atskirų kaspinuočių gyvenimo cikluose gali būti tarpinis (šuniniam kaspinuočiui) , galutinis (žuviniam, jautiniam, mažajam kaspinuočiams) arba ir galutinis, ir tarpinis (kiauliniam kaspinuočiui) šeimininkas.
Užsikrečiama suvalgius žalios ar nepakankamai keptos žuvies, kurioje buvo parazito lervų. Sergantis žmogus aplinkinių neužkrečia.
Jautinis kaspinuotis (i>Taeniarchynchus saginatus) , sukeliantis teniarinchozę, parazituojantis žmogaus plonojoje žarnoje, siekia iki 5-10 metrų ilgio. Žmogus užsikrečia suvalgęs žalios ar blogai paruoštos jautienos, kurioje buvo parazito lervų.
Mažasis kaspinuotis (Hymenolepis nana) , sukeliantis himenolepidozę, būna 1-3 metro ilgio. Jis formuojasi be tarpinių šeimininkų. Užsikrečiama nuo užsikrėtusio žmogaus, kuris su išmatomis išskiria parazito kiaušinių. Dažniau užsikrečia vaikai.
Kiaulinis kaspinuotis (Taenia solium) , sukeliantis teniozę, būna 1,5-2 metrų ilgio. Žmogus užsikrečia kaspinuočio lervomis valgydamas žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą kiaulieną, kurioje yra parazito lervų. Jei žmogus užsikrečia kiaulinio kaspinuočio kiaušiniais (pvz., iš aplinkos arba kai žarnyne yra kaspinuotis ir vemiant jo kiaušinių patenka į skrandį) , jis kaspinuočiui tampa tarpiniu šeimininku. Šiuo atveju su kraujo tėkme kirmino užuomazgų patenka į įvairius organizmo audinius. Žmogaus raumenyse, odoje, smegenyse išauga kaspinuočio lervų – cisticerkų ir tada jis suserga pavojinga liga – cisticerkoze.
Šuninio kaspinuočio (Echinococcus granulosus) galutinis šeimininkas yra šuo, o žmogaus organizme jis bręsta tik iki lervos stadijos. Užsikrečiama nuo sergančio gyvūno. Parazito kiaušiniai ypatingame apvalkale (vadinami onkosferomis) per žarnyno sienelę patenka į kraujo tėkmę ir nunešami dažniausiai į kepenis, rečiau į plaučius ar kitus organus. Pradeda augti gyvybinga lerva, kuri formuoja didelio diametro pūsles.
Poodžio cisticerkozei būdingi minkšti mazgai po oda, kurie žuvus lervai kalkėja, tampa kieti ir skausmingi. Smegenų cisticerkozei būdingi galvos skausmai, vėmimas, kartais traukuliai, paralyžiai.
Echinokokozės eiga dažnai besimptomė. Iki pirmųjų požymių atsiradimo gali praeiti iki 20 metų. Echinokoko pūslių dažniausiai randama kepenyse, plaučiuose, rečiau – galvos smegenyse, kauluose. Kepenų echinokokozei būdingas sunkumo jausmas, skausmas po dešiniuoju šonkauliu. Echinokoko pūslei supūliavus, pasireiškia kepenų pūliniui, latakų uždegimui būdingų požymių. Pūslei plyšus, išsivysto alerginė reakcija ar net anafilaksinis šokas. Plaučių echinokokozei būdingas krūtinės skausmas, kosulys, dusulys, atsikosėjimas krauju.
Tiriant išmatas pro mikroskopą, randama kaspinuočio kiaušinių.
Kraujo tyrimas parodo mažakraujystę, padidėjusį eozinofilų skaičių. Echinokoko pūslės gali būti nustatomos tiriant organizmą rentgeno spinduliais, ultragarsu, atliekant tam tikras serologines reakcijas su ligonio krauju, taip pat tiriant pūslės tūrį.
Kirminams naikinti taip pat vartojami vaistai nuo kirmėlių (pvz.: prazikvantelis, niklozamidas, teniozei gydyti dar gali būti vartojamas mebendazolis) . Iš žarnyno pasišalinęs kaspinuotis apžiūrimas, ieškoma jo galvutės. Po 3 mėnesių atliekamas kontrolinis tyrimas, įsitikinama, ar kaspinuočių žarnyne nebeliko.
Vemiančiam, sergančiam tenioze ligoniui gresia cisticerkozės pavojus. Cisticerkozė gali būti gydoma chirurginiu būdu pašalinant stambius mazgus, taip pat skiriama šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų bei vaistų nuo uždegimo.
Echinokoko pūslės šalinamos chirurginiu būdu. Jei tai neįmanoma – gydoma mebendazoliu.