Venų trombozė – ūmus procesas, kurio metu venos užkemšamos trombu, sutrinka veninio kraujo nutekėjimas. Paviršinių venų trombozė turi įtakos giliųjų venų trombozei, tačiau vien paviršinių venų trombozė gyvybei pavojingų būklių paprastai nesukelia. Atitrūkusios trombo dalys gali patekti į plaučių kraujotaką, galvos smegenis, sutrikdyti kitų organų kraujotaką, užkimšdamos jų kraujagysles.
ilgos operacijos (ypač dubens, apatinių galūnių) ;
traumos;
buvusi giliųjų venų trombozė;
ilgalaikis gulėjimas, galūnių imobilizacija (daugiau nei 7 dienas) ;
nėštumas, pogimdyminis laikotarpis;
onkologiniai susirgimai;
nutukimas;
venų varikozė (išsiplėtimas) ;
kraujo užkrėtimas;
kraujo sutirštėjimas, netekus organizmo skysčių (priežastys – vėmimas, karščiavimas ir kt) ;
bet kurios kilmės kraujo sąstovis kojose;
įgimti tam tikrų baltymų kiekio, kokybės pokyčiai;
kontraceptiniai preparatai.
Kraujotakos intensyvumui įtakos turi procesai, dėl kurių susilpnėja blauzdos ir šlaunies raumenų grupių veikla, atsiranda veninės kraujotakos sąstovis, krešėjimo sutrikimų.
Sveikose venose formuojasi trombocitų agregatas, aktyvinama krešėjimo sistema, trombas didėja. Jis iš pradžių būna trapus, todėl padidėjus spaudimui (kosint, čiaudint) gali atitrūkti. Vėliau trombo dirginama vena susitraukia, užkemšamas jos spindis, vystosi sienelės uždegimas, trombas tvirtai prisifiksuoja prie sienelės.
Eiga labai įvairi, gali būti tiek palaipsnė, tiek staigi. Svarbu, ar yra papildomų rizikos faktorių.
Pacientas gali skųstis sunkumu kojose, jų tinimu, niežėjimu, venų išsiplėtimu. Pacientas gali ir pats pamatyti savo kojų apimties skirtumą, tačiau būna ir taip, kad nejaučiama kažkokių objektyvių pokyčių, o trombozė nustatoma tiriant, įvertinus rizikos veiksnius.
Įvertinimas blauzdų, šlaunies skausmingumas.
Atliekamas giliųjų kojų venų ultragarsinis tyrimas. Tiriama dvigubu skenavimu, dopleriniu režimu, tai padeda pamatyti ir įvertinti kraujotakos sutrikimo vietą, aukštį.
Galima kontrastinė venografija – tai rentgenologinis tyrimas, kuris atliekamas sušvirkštus kontrastinės medžiagos.
Kraujo tyrime ieškoma tam tikrų rodiklių – d-dimerų padidėjimo kraujyje.
Kartais atliekami ir kiti tyrimai, padedantys atsakyti į klausimą, ar yra venų trombozė.
Skiriamas heparinas, kuris lašinamas į veną. Vaistas veikia krešėjimo sistemą, neleisdamas susidaryti trombui. Nuolat stebimi kraujo krešėjimo rodikliai, nes perdozavus heparino, gali kilti kraujavimo pavojus. Atsižvelgiant į krešėjimo rodiklius, heparino dozė koreguojama.
Gali būti taikomas chirurginis gydymas – atliekama trombektomija, šuntuojanti operacija, kurio metu nuo trombų išlaisvinamos venos, kraujo tėkmė nukreipiama į kitą koją.
Jei gydant heparinu ar kitais antikoaguliantais venų trombozė progresuoja, kartojasi tromboembolizacijos į plaučius epizodai, yra trombų, galinčių atitrūkti, arba negalima vartoti antikoaguliantų, į apatinę tuščiąją veną gali būti implantuojamas filtras – vadinamasis „skėtis”, sulaikantis trombus.
Kojas bintuokite, mūvėkite elastines kojines.
Jei Jums buvo atlikta operacija, po jos pradėkite vaikščioti kuo anksčiau.
Sportuokite.
Namuose, grįžus iš ligoninės, paprastai skiriama krešėjimą veikiančių vaistų, tai gali būti tabletės (varfarinas) , švirkščiami po oda (Inohepas, kleksanas, fragminas, fraksiparinas ir kt.) . Jo būtina griežtai vartoti tiek, kiek paskyrė gydytojas, paprastai 3-6 mėn.