Dėl buvusių uždegimų susiaurėja kiaušintakio spindis, susidaro sąaugų, kaiušintakis persilenkia, todėl apvaisintas kiaušinėlis dėl mechaninių kliūčių negali slinkti toliau į gimdą ir implantuojasi kiaušintakyje.
Negimdinio nėštumo priežastis gali būti pakitusi kiaušidžių funkcija, esant sveikiems kiaušintakiams; tuomet sutrinka cikliškas lytinių hormonų išsiskyrimas, todėl būna nepakankamas kiaušintakių sienelių tonusas, dirglumas, motorika, pasikeičia kiaušintakio gleivinės sekreto ypatybės.
Dažnai negimdinis nėštumas būna infantiliškoms moterims, kurioms būdinga nepakankama kiaušidžių funkcija ir anatominiai kiaušintakių pakitimai (ilgi vingiuoti kiaušintakiai, turintys siaurą spindį) .
Dėl endometriozės gali susidaryti sąaugų mažajame dubenyje ir aplink kiaušintakius, todėl tai irgi gali būti negimdinio nėštumo priežastis.
Žinoma, kad stresinės organizmo būsenos gali sukelti kiaušintakių spazmus, sutrikdyti visų hormonų pusiausvyrą organizme, todėl tai irgi gali apsunkinti apvaisinto kiaušinėlio judėjimą kiaušintakiu arba net patekimą į jį.
Kartais apvaisintas kiaušinėlis implantuojasi ne kiaušintakyje, o kur nors pilvo ertmėje; tuomet formuojasi placenta, kuri prisitvirtina prie kitų pilvo ertmės organų, aplink gemalą susidaro tarsi kapsulė, nėštumas auga ir vystosi net iki gimdymo termino (tai pavieniai medicininėje literatūroje aprašyti atvejai) .
Negimdinio nėštumo ankstyvieji simptomai visiškai tokie pat, kaip ir gimdoje besivystančio nėštumo: dingsta mėnesinės, pabrinksta krūtys, pakinta skonis, atsiranda pykinimas, nuotaikos svyravimai, būna teigiamas nėštumo testas. Jei moteris matuoja bazalinę temperatūrą, ji pakyla ir būna subfebrili (virš 37oC) . Dėl negimdinio nėštumo pradeda nestipriai ir nepastoviai skaudėti apatinę pilvo dalį, daugiau vieną pusę. Nėštumui progresuojant, skausmas stiprėja. Labiau skauda tuštinantis, keičiant kūno padėtį, atliekant staigius judesius. Nutrūkus negimdiniam nėštumui, simptomų iškart pagausėja. Jei gemalas žūsta ir pasišalina iš kiaušintakio jam plyšus, praėjus keletui dienų nuo skausmų pradžios, iš lytinių takų pasirodo tamsios kraujingos išskyros. Kartais gali kraujuoti ir gausiau. Kraujavimo priežastis – gemalo žuvimas bei gimdos atkrintančios gleivinės atsidalijimas ir pasišalinimas. Jei nėštumas nutrūksta plyšus kiaušintakiui, simptomai būna ryškūs. Dėl gausaus kraujavimo į pilvo ertmę ūmai pablogėja moters būklė: atsiranda labai stiprus skausmas pilve, didelis bendras silpnumas, moteris išblykšta, jai tamsu akyse, ūžia ausyse, trūksta oro, krenta arterinis kraujo spaudimas, pagreitėja širdies susitraukimų dažnis, čiuopiamas dažnas, silpnai pripildytas, „siūlinis” pulsas, išpila šaltas prakaitas. Ligonė pasidaro vangi, apatiška, praranda sąmonę. Išorinio kraujavimo požymių nebūna, nes nėštumas nutrūksta staiga, ir atkrintančioji gimdos gleivinė dar nespėja taip greit atsidalinti ir suirti. Moterį būtina tučtuojau gabenti į ligoninę, nes iškyla realus pavojus jos gyvybei.
Tirdamas per makštį, gydytojas apčiuopia padidėjusią, minkštesnės konsistencijos gimdą, tačiau ji yra mažesnė negu turėtų būti pagal nėštumo laiką, šalia gimdos iš vienos pusės čiuopiami skausmingi, elastingi, sustorėję, jautrūs gimdos priedai, skausminga užgimdinė įduba, papūsta dėl pilvo ertmėje susikaupusio kraujo.
Įdūrus adatą į užpakalinį makšties skliautą, švirkštu ištraukiama daug seno, tamsaus kraujo su krešuliais.
Ultragarsinio tyrimo metu, jei kiaušintakis dar neplyšęs, matoma tuščia gimdos ertmė, išklota sustorėjusia gleivine, o šalia gimdos kiaušintakyje – apvali, aiškių ribų gemalinė pūslytė su embrionu; jei kiaušintakis plyšęs – šviesūs ir tamsūs šešėliai pilvo ertmėje, rodantys skysto kraujo susitvenkimo vietas ir standesnių krešulių sankaupas. Tuomet gemalinės pūslytės su embrionu nebesimato.
Kartais neaiškiai diagnozei patikslinti, ypač esant „tepimui” iš gimdos kraujingomis išskyromis,atliekamas gimdos gleivinės išgrandymas. Gauta medžiaga ištiriama pathistologinėje laboratorijoje: randama sustorėjusi gimdos gleivinė (kaip ir normalaus nėštumo metu) , tačiau nei embriono, nei choriono gaurelių neaptinkama (nes jų tenai ir nėra) .
Patikimiausias diagnostikos ir gydymo būdas yra videolaparoskopija. Bendrame kraujo tyrime atsiranda mažakraujystės požymių (sumažėja hemoglobino kiekis ir eritrocitų skaičius) .
Jei moteris atgabenama į ligoninę labai silpna, nukraujavusi, hemoraginio šoko būsenoje, pirmiausia lašinių skysčių infuzijų į veną pagalba atstatomas netekto kraujo kiekis organizme, stabilizuojama bendra būklė ir kuo greičiau operuojama.
Tokiais atvejais atliekama didesnė operacija, darant pjūvį priekinėje pilvo sienoje ir atveriant pilvo ertmę: pirmiausia nustatoma kraujavimo vieta ir sustabdomas kraujavimas, po to pašalinami kraujo krešuliai, žuvęs gemalas, pilvo ertmė švariai išplaunama fiziologiniu natrio chlorido tirpalu.
Stengiamasi maksimaliai išsaugoti kiaušintakį, ypač jaunoms moterims, norinčioms ateityje pastoti ir gimdyti. Todėl atliekamos kiaušintakį tausojančios plastinės operacijos.
Jeigu kiaušintakis labai pažeistas dėl didelių plyšimų, kraujosrūvų, jo nebeįmanoma nei susiūti, nei atstatyti ankstesnio gyvybingumo, šalinamas ir tos pusės kiaušintakis, paliekant kiaušidę. 22% operuotų moterų vėliau būna kartotinų negimdinių nėštumų, padidėja gausių pooperacinių sąaugų susidarymo tikimybė. Šešis mėnesius po operacijos moteriai rekomenduojama vengti nėštumo, todėl skiriami geriamieji kontraceptikai (efektyvios ir barjerinės kontraceptinės priemonės – prezervatyvai, spermicidai į makštį prieš lytinį aktą) , geriamieji fermentiniai preparatai, mažinantys sąaugų susidarymą po operacijos, antianeminiai preparatai, turintys savo sudėtyje geležies, vitaminai (ypač vitaminai C, E, multivitaminai) .
Moteriai leidžiama pastoti tik tada, kai įsitikinama, jog kiaušintakių anatominė ir funkcinė būklė yra atsistačiusi, normali, išgydyta mažakraujystė po nukraujavimo (geri kraujo tyrimai) , gera moters savijauta.
