Kai kalbame apie vaikų globą, dažniausiai įsivaizduojame mažus vaikus, ieškančius šeimos ir saugumo. Tačiau realybė Lietuvoje atrodo kitaip – didžioji dalis šeiminiuose namuose augančių vaikų yra paaugliai. Jie į globos sistemą ateina jau patyrę sudėtingas gyvenimo patirtis: nepriežiūrą, smurtą, priklausomybių paveiktą aplinką, emocinį nestabilumą ar nuolatinį nesaugumą. Apie tai, su kokiais sunkumais į šeiminius namus atvyksta paaugliai, kaip sukuriamas saugumo jausmas ir kodėl visuomenėje vis dar gajūs stereotipai apie globojamus vaikus, kalbamės su SOS vaikų kaimai Lietuva nuolatinės globos vadove Egle Valatkevičiene.
SOS vaikų kaimai Lietuva nuolatinės globos vadovė Eglė Valatkevičienė sako, kad svarbiausia tokiam vaikui – ne tobuli sprendimai ar greiti pokyčiai, o galimybė pirmą kartą gyvenime patirti saugumą ir būti priimtam. Todėl šeiminiuose namuose kuriama aplinka, kurioje vaikai gali augti jausdami saugumą, rūpestį ir pasitikėjimą.
Anot specialistės, visuomenėje vis dar gajūs stereotipai apie vaikus, augančius globoje, dažnai užgožia svarbiausią dalyką – tai yra vaikai, kuriems labiausiai reikia ryšio, stabilumo ir žmogaus, kuris jais tikėtų.
Kuo išsiskiria šeiminių namų modelis
Pasak E. Valatkevičienės, šeiminių namų modelis atitinka įprastą kasdienį gyvenimą šeimoje. Tai nėra institucija, tai namai, kuriuose vaikai auga kartu su juos lydinčiais suaugusiaisiais.
„Šeiminiai namai – tai namai, kuriuose tėvų globos netekę vaikai auga šeimos aplinkoje ir gyvena įprastą gyvenimą. Techniškai kalbant – tai bendruomenėje integruotas būstas, kuriame gali augti iki aštuonių vaikų. Su jais dirba socialiniai darbuotojai, kurie vaikus lydi kasdienybėje dienos ir nakties metu“, – pasakoja E. Valatkevičienė.
SOS vaikų kaimai Lietuva šį modelį Lietuvoje taiko nuo pat organizacijos veiklos pradžios – nuo 1993 metų. Organizacija buvo viena pirmųjų šalyje, pradėjusių kalbėti apie tai, kad vaikams reikia augti ne didelėse institucijose, o kuo artimesnėje šeimai aplinkoje. Šiandien šeiminiuose namuose Vilniuje ir Šiauliuose gyvena 33 vaikai.
„Nors teisės aktai leidžia šeiminiuose namuose augti iki aštuonių vaikų, mes sąmoningai renkamės mažesnių šeimynų modelį. Esame sutarę, kad daugiau nei keturi ar penki vaikai vienoje šeimynoje gali augti tik tada, kai svarbu išlaikyti kartu brolius ir seseris. Kitais atvejais laikomės mažesnių šeimynų principo, nes tik taip darbuotojai gali skirti individualaus dėmesio kiekvienam vaikui ir kurti su juo artimą ryšį. Mūsų tikslas nėra tiesiog prižiūrėti vaiką. Svarbiausia – padėti jam vėl išmokti pasitikėti suaugusiuoju ir pasauliu“, – teigia nuolatinės globos vadovė.
Paauglių kasdienybė
Kalbėdama apie šeiminiuose namuose augančių paauglių kasdienybę, E. Valatkevičienė pabrėžia, kad iš pirmo žvilgsnio ji labai primena bet kurio kito paauglio gyvenimą.
„Paauglio gyvenimas šeiminiuose namuose yra įprastas paauglio gyvenimas. Jis turi savo kambarį, rutiną, pomėgius. Rytais keliasi į mokyklą, dažnu atveju nelabai noriai, po pamokų eina į būrelius, leidžia laiką su draugais, vakare būna su šeimyna, žaidžia žaidimus, žiūri filmus“, – pasakoja ji.
Tačiau už šios kasdienybės slypi labai svarbus dalykas – stabilumas, kurio daugelis šių vaikų iki tol neturėjo. Svarbiausia, ką stengiamės užtikrinti kiekvienam vaikui – saugumą ir nuoseklumą. Priėmimą su visais jo sunkumais ir džiaugsmais. Ryšio kūrimą ir pasitikėjimą.
Pasak jos, į šeiminius namus vaikai beveik visada ateina po labai sudėtingų gyvenimo patirčių.
„Jie atvyksta netekę tikėjimo ateitimi, pasauliu, suaugusiaisiais. Dažnai išgyvenantys neteisybės, pykčio ir netekties jausmus. Pokytis po tokių išgyvenimų negali būti greitas ar lengvas. Tačiau ilgainiui, kurdami saugų santykį su juos palaikančiais žmonėmis, vaikai pradeda iš naujo pasitikėti suaugusiaisiais, savimi ir pasauliu “, – sako E. Valatkevičienė.
„Kai vaikas šalia savęs turi palaikančius suaugusiuosius, stebi pozityvius santykių modelius, jis po truputį ima stiprinti savivertę, mokosi atpažinti savo jausmus, geriau suprasti kitus. Atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Vaikas pradeda kurti naujas svajones“, – sako ji.
Vaikystės patirtys palieka gilius randus
Anot specialistės, visi vaikai į globą ateina jau turėdami trauminių patirčių, kurios gali daryti įtaką jų emocinei būsenai ir elgesiui.
„Vaikai į šeiminius namus ateina su patirtomis vaikystės traumomis, kurios formuoja įvairius psichosocialinius sunkumus. Tai gali būti socialinių įgūdžių stoka, nesaugūs santykiai, negebėjimas kurti draugysčių, stiprus nerimas, depresinės mintys ar įvairios baimės“, – pasakoja ji.
Todėl organizacijoje pagalba kiekvienam vaikui teikiama individualiai ir apima ne tik kasdienį rūpestį, bet ir specialistų pagalbą. „Pirmiausia išsigryniname vaiko poreikius, jo stiprybes ir sunkumus. Tuomet kartu su vaiku ieškome, ką stiprinsime pirmiausia. Dažnai tam reikia laiko ir papildomos specialistų pagalbos“, – sako ji. Vaikams prireikus teikiama psichologų, terapeutų, psichiatrų pagalba, taikomos įvairios terapijos formos – nuo dailės ar garsų terapijos iki kaniterapijos.
Vis dėlto, pasak specialistės, svarbiausias pokytis dažnai prasideda ne specialistų kabinetuose, o kasdieniuose santykiuose. „Kartais svarbiausias pokytis prasideda ne nuo didelių sprendimų, o nuo kasdienio palaikymo ir nuoseklaus buvimo šalia“, – pabrėžia ji. E. Valatkevičienės teigimu, tam, kad vaikas pradėtų jaustis saugus, svarbiausia yra nuoseklumas ir pasitikėjimu grįstas santykis. „Vaikui labai svarbu jausti, kad juo tikima, kad jis yra priimamas toks, koks yra, ir kad šalia esantis žmogus nepabėgs vos atsiradus sunkumams“, – sako ji.
Paaugliai vis dar susiduria su stereotipais
Nors visuomenėje vis daugiau kalbama apie globą ir įvaikinimą, vyresnio amžiaus vaikai vis dar daug rečiau sulaukia šeimų dėmesio. Lietuvoje didžioji dalis galimų įvaikinti vaikų yra paaugliai. E. Valatkevičienė sako, kad tai glaudžiai susiję su visuomenėje vyraujančiais stereotipais.
„Dažnai vis dar girdime skirstymą į „šituos“ ir „kitus“ vaikus. Kad jie yra sudėtingi, problemiški, kažkokie kitokie. Tačiau visi vaikai yra skirtingi ir tuo vertingi – lygiai taip pat kaip ir suaugusieji“, – sako ji.
Pasak specialistės, paaugliai šeiminiuose namuose dažnai patys supranta, kad įvaikinimas jiems tampa vis mažiau tikėtinas.
„Vaikai atvirauja, kad būdami mažesni turėdavo slaptą svajonę gyventi šeimoje. Tačiau tie, kurie pas mus auga daug metų, ilgainiui pradeda sakyti, kad čia yra jų namai ir jų šeima“, – pasakoja ji.
Vienas žmogus gali pakeisti vaiko požiūrį į pasaulį
Paklausta, kas šiame darbe sunkiausia, E. Valatkevičienė nedvejoja – stereotipai. „Sunku girdėti, kiek jų vis dar daug. Tačiau tuo pačiu tai suteikia motyvacijos kalbėti garsiau ir plėsti visuomenės supratimą“, – sako ji.
O labiausiai įkvepia, anot specialistės, maži kasdieniai momentai. „Vaiko šypsena, pokalbis, apsikabinimas, naujas pomėgis ar drąsa atsisakyti to, kas jam buvo žalinga. Tokie dalykai primena, kodėl šis darbas yra prasmingas“, – teigia E. Valatkevičienė.
Kurti vaikams saugią, stabilią ir šeimai artimą aplinką padeda ir ilgamečiai SOS vaikų kaimai Lietuva partneriai. Šiais metais PEPCO pasirinko remti organizacijos šeiminius namus, kuriuose auga tėvų globos netekę vaikai. Skiriama parama padeda užtikrinti specialistų pagalbą, stiprinti vaikų emocinę gerovę ir kurti aplinką, kurioje jie gali augti jausdamiesi saugūs, priimti ir mylimi.
Pranešimą paskelbė: Justina Šereikaitė, SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija
