Medicina, farmacija

Šveicarija suka nauju organų donorystės keliu: kas pasikeis?

Praėjusiais metais Šveicarijoje mirė 72 žmonės, kurie taip ir nesulaukė jiems skirto organų donoro. Norėdama išvengti perteklinių mirčių, Šveicarija nusprendė keisti dabar šalyje galiojantį donorystės modelį į numanomo sutikimo modelį, kuomet visi žmonės, kurie nėra raštiškai pareiškę nesutikimo, po mirties sutinka tapti organų ir (ar) audinių donorais. Tačiau net ir pasikeitus donorystės modeliui lemiamą sprendimą turės priimti artimieji.

Šveicarija – viena iš 8 Europos šalių, kurioje vis dar galioja informuoto sutikimo donorystės modelis. Šis donorystės modelis šiuo metu taikomas ir Lietuvoje, kai pilnametystės sulaukęs žmogus, vedamas geranoriškumo ir altruizmo, gali pasirašyti sutikimą po mirties paaukoti savo organus ir audinius donorystei, tačiau galutinį sprendimą po mirties priima artimieji.

Kasdien donoro laukia šimtai žmonių

Šveicarijos Federalinės Tarybos ir Parlamento duomenimis, paskutinius penkerius metus kasmet apie 450 Šveicarijos gyventojų sulaukdavo gyvybę išgelbėti ar gyvenimo kokybę pagerinti galinčios organų transplantacijos. Visgi, laukiančiųjų sąrašas yra kur kas ilgesnis ir nuolat pildosi naujais vardais.

Pranešama, kad 2021 metų pabaigoje organų transplantacijos laukiančiųjų sąraše buvo kiek daugiau nei 1400 žmonių.

Daugiau nei 8,7 mln. gyventojų turinčioje šalyje praėjusiais metais organų donorais tapo 166 mirusieji, kurių organai padėjo išgyventi ir (ar) pagerinti gyvenimo kokybę 484 žmonėms. Visgi, 72 žmonės mirė taip ir nesulaukę jiems tinkamo donoro.

Šveicarijoje 2021 metais bendras efektyvių donorų skaičius buvo 19,1 efektyvių donorų 1 mln. gyventojų, o priėmus naująjį modelį tikimąsi jį pagerinti. Lietuvoje šis rodiklis 2021 metais buvo 18,6 efektyvių donorų 1 mln. gyventojų.

Pagrindiniai iššūkiai

Gegužės 15 dieną Šveicarijos piliečiai referendumu nusprendė sukti nauju organų donorystės keliu. Už tai, kad šalyje būtų priimtas numanomo sutikimo donorystės modelis, pasisakė 60,02 proc. balsavusių žmonių.

„Visuomenė parodė, kad yra pasiruošusi duoti šansą žmonėms, kurie yra laukiančiųjų sąraše“, – sakė organizacijos Swisstransplant vadovas Franz Immer.

Tačiau jau dabar šveicarų valdžia įžvelgia du pagrindinius iššūkius: nacionalinės duomenų bazės apsauga ir masinis visuomenės informavimas. Tačiau pati pirmoji jų laukianti užduotis – parengti direktyvą įgyvendinančius reglamentus – gali užtrukti keletą metų. Manoma, kad naujasis numanomo sutikimo donorystės modelis nebus įgyvendintas anksčiau nei 2024 metais.

Nacionalinis Šveicarijos registras kelia klausimą dėl specialios duomenų bazės prieinamumo ir duomenų apsaugos, nes visi vyresni nei 16 metų gyventojai bus kviečiami prie jos prisijungti ir išreikšti savo valią. Duomenų bazėje surinkta informacija bus prieinama tik ligoninėms ir kitiems susijusiems asmenims.

Persvarsčius naująjį įstatymą, Parlamentas įvedė reikalavimus, kad atsakomybė už registro tvarkymą būtų perduota organizacijai Swisstransplant. Ši organizacija jau tvarko laukiančiųjų donorystės sąrašą, paskirsto organus, koordinuoja transporto logistiką.

Kitas iššūkis, kurį įžvelgia šveicarų valdžios atstovai, visų 8,7 mln. gyventojų informavimas, nes kiekvienas iš jų turi suprasti, kaip keisis donorystės sistema ir nuspręsti, ką jie pasirinks.

Šiam tikslui pasiekti Šveicarija planuoja skleisti informaciją televizijoje, laikraščiuose bei internete. Kitose Europos šalyse komunikacija organų donorystės klausimais labai skiriasi. Pavyzdžiui, Austrijoje ir Ispanijoje valstybė joje dalyvauja mažiau; komunikaciją valdo nevyriausybinės organizacijos, kurios ypač aktyviai veikia žiniasklaidoje ir internete. Anglija ir Nyderlandai, neseniai priėmusios panašų įstatymą, aktyviau informavo gyventojus. Pavyzdžiui, Anglija pradėjo masinę kampaniją visuose žiniasklaidos kanaluose. Nyderlanduose kiekvienas vyresnis nei 18 metų gyventojas gavo laišką, kviečiantį užregistruoti savo sprendimą nacionaliniame registre.

Šveicarijos atstovai teigia, kad jie svarsto galimybę susisiekti su kiekvienu gyventoju individualiai, tačiau geriausia komunikacijos strategija vis dar svarstoma.

Nesutikimas turės būti išreikštas raštu

Iki šiol Šveicarijoje buvo taikomas informuoto sutikimo donorystės modelis, kuomet organų donorais galėjo tapti tik tie mirusieji, kurie buvo pasirašę sutikimą po savo mirties paaukoti savo organus ir (ar) audinius kitiems.

Tačiau dažnai artimieji apie mirusiojo norą tapti donoru nieko nežino ir nusprendžia mirusiojo valios nepaisyti, taip užkirsdami kelią galimai organų transplantacijai.

Šveicarijoje surengto referendumo metu visuomenė išreiškė pritarimą donorystės modelio keitimui į numanomo sutikimo modelį. Taikant šį modelį, žmogus, kuris nenori po mirties aukoti savo organų ir (ar) audinių, turi išreikšti savo nesutikimą raštu, kitu atveju bus manoma, kad jis norėjo tapti organų donoru. Tikimąsi, kad šis pokytis padidins efektyvių organų donorų skaičių.

Daugumoje Europos valstybių taikomas modelis

Numanomo sutikimo donorystės modelis jau taikomas daugelyje Europos šalių. Ispanijoje šis modelis įsigaliojo dar 1979 metais, o daugelį metų ji yra nepralenkiame pagal efektyvių donorų skaičių 1 mln. gyventojų Europoje.

Kitoms Europos valstybėms pasekus Ispanijos pavyzdžiu, paaiškėjo, kad donorytės sutikimo modelio pakeitimas atnešė teigiamą įtaką donorų bei atliekamų transplantacijų skaičiaus augimui.

Šiuo metu pagal organų donorystės statistiką Europoje pirmauja Ispanija ir Kroatija. Pastarojoje šalyje efektyvių donorų skaičius 1 mln. gyventojų 2021 m. siekė 29,5, o Ispanijoje – net 40,3.

Koks modelis taikomas Lietuvoje?

Lietuvoje šiuo metu taikomas informuoto sutikimo organų donorystės modelis, kai žmogus, norintis po mirties tapti potencialiu organų donoru, turi pasirašyti sutikimą ir gauti Donoro kortelę. Tokį sutikimą galima pasirašyti Nacionalinio transplantacijos biuro organizuojamuose renginiuose, vaistinėse, gydymo įstaigose arba internetu.

Tačiau vien tik kortelės turėjimas neužtikrina, kad po mirties jis taps potencialiu organų donoru. Žmogaus mirties atveju prašoma artimųjų sutikimo. Tik artimiesiems pasirašius sutikimą donorystei gali būti pradėtas organų transplantacijos procesas. Artimiesiems nesutikus, organų donorystės procesas nepradedamas.

Tuo tarpu pagal numanomo sutikimo donorystės modelį visi šalies piliečiai yra laikomi potencialiais organų donorais, nebent išreiškė nesutikimą. Svarbu suprasti, kad žmogaus pasirinkimas šiuo atveju išlieka svarbiausias – visuomet yra paliekama galimybė rinktis – sutikti arba nesutikti, o prireikus ir pakeisti nuomonę.

Be to, tiek informuoto, tiek numanomo sutikimo atveju yra prašoma ir artimųjų raštiško sutikimo. Tai reiškia, kad pokalbiai su artimaisiais išlieka be galo svarbūs.

Numanomas sutikimo modelis tarsi panaikina barjerą tiems asmenims, kurie palaiko organų donorystę, bet dėl tam tikrų priežasčių neturi laiko užpildyti raštiško sutikimo. Tai padeda ir netekties akimirką artimiesiems apsispręsti dėl organų dovanojimo – jeigu asmuo būdamas gyvas neišreiškė nepritarimo, vadinasi jis organų donorystę palaiko ir neprieštarauja, kad jo organai būtų padovanoti.

Antro šanso laukia šimtai lietuvių

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 323 žmonės: 82 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 35 širdies, 5 plaučių, 5 širdies-plaučių komplekso, 42 kepenų, 153 ragenų transplantacijos. Iš jų – 3 vaikai.

Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.

Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.

Pranešimą paskelbė: Laura Bilinskaitė, Nacionalinis transplantacijos biuras