(Gydytoja psichoterapeutė Jolanta Trinkūnienė) Mūsų kasdieniniame gyvenime dažnai tenka išgirsti prie alaus bokalo sėdinčius tėvelius, besigiriančius savo atžalų laimėjimais.
„Mano penkiametis Rokas jau dabar laisvai apkulia kaimynų sūnų, kuris šiemet bus antrokas. Rokas tiesiog trykšta energija, jo visur pilna: ir namuose, ir kieme. Kaimynų berniukas iš tolo vengia susitikti su maniškiu. Jis – tikras herojus,” – postringavo vyriškis, linksmai raitydamas ūsus.
Deja, agresyvumas šiandieniniame gyvenime dažnai laikomas vertybe. O ką daryti tyleniui, nedrąsiam vaikui, kuris galbūt netgi parausta, išgirdęs savo vardą?
Į konsultaciją atvyko jauna mama su devynerių metų sūnumi. „Daktare, mano vaikas nemoka muštis; jis auga labai ramus, tylus ir draugiškas”.
Prisipažinsiu, jog truputį sutrikau ir tąkart pagalvojau: „Sunku tiems tėvams įtikti…”.
Prieš mane stovėjo simpatiškas strazdanotas berniukas, kuris, rodėsi, tuoj pravirks. Jo ausys kaito nuo raudonio.
Mama toliau dėstė, kaip blogai, kad jos vaikas nėra mušeika: „Jis niekada nepradeda muštis. Dažnai net mergaitės ima iš jo tyčiotis, vadindamos „mamyčiuku”, o maniškis tik parausta ir skuodžia į namus. Kiek jį mokiau duoti atgal, bet ne…”
Berniukas lanko antrą klasę, mokslai sekasi gerai. Tik štai ta bėda – kodėl jis toks bailus? Kodėl jis neturi draugų? Kodėl jį visi skriaudžia?
Kol mama pasakojo sūnaus „bėdas”, jis net nepajudėjo. Tuo tarpu mama buvo labai energinga ir veržli. Be to, susidarė įspūdis, jog ji vaiką apglėbia didžiule globa, daug už jį daro. Net kabinete tiesiog užgožė vaiką. Kai kelis kartus bandžiau su juo pasikalbėti, nuolat įsiterpdavo į mūsų pokalbį; trukdė vaikui būti savimi: „Tu atsakyk, ko ten tavęs klausia”, „Va, matot, kaip jis raudonuoja” arba „Jis ir mokykloje dažniausiai tyli, kai mokytoja klausia”, „Jam tik ir būti prie mano sijono, koks iš jo vyras išeis, gal ir bus nevisavertis visą gyvenimą”.
Mamos valdingumas tiesiog varė iš proto, o berniukas naujoje aplinkoje iš tikrųjų buvo sutrikęs.
„Nemanau, kad Jūsų vaikas yra nevisavertis. Tiesiog Jums reikia pasistengti įžvelgti, koks puikus šalia stovintis žmogutis, toks susimąstęs, rimtas, kūrybingas ir labai labai nuoširdus,” – pasakiau mamai ir paprašiau mus palikti vienus kabinete.
Po ilgo apšilimo svetimoje aplinkoje tylenis ilgainiui atgijo. Beveik valandą iš po mamos sijono klausęsis mūsų pokalbio, pats pradėjo šypsotis ir tyliai paklausė: „Jūs tikrai manote, kad nebūtina muštis?..”.
Patarimai tėveliams, auginantiems Tylenius, Drovuolius ir Pelenes:
1. Niekada neverskite tokio vaiko staigiai adaptuotis naujoje aplinkoje, pvz., svečiuose tegul jis padainuoja dainelę paskutinis, bet neišgyvena baimės.
2. Sukurkite saugią aplinką, kad vaikas gerai jaustųsi ir atsiskirdamas. Ypač svarbu, dar visai mažą vaiką dažniau patikėti tėvelio priežiūrai. Laimėsite visi: mama galės pailsėti, tėtis pasijus itin reikalingas šeimoje, o vaikutis džiaugsis nauja kompanija.
3. Pamažu pratinkite prie kolektyvo. Galbūt iš pradžių pakaks, kad jis gerai jausis mažesniame vaikų būryje.
4. Dažniau girkite, įžvelkite stipriąsias savo vaiko puses. Esant progai, pademonstruokite jas ir kitiems vaikams.
5. Skatinkite drovuolį mažiems žygdarbiams, pvz., tik jis gali jums parnešti iš pašto dėžutės laikraščius; parduoti tuščius butelius ir t.t. Tokia pagalba nepakeičiama, o vaikas labiau pasitikės savimi.
Jeigu drovus vaikas kelia nerimą, kreipkitės į gydytoją ir su juo pasitarkite. Dažnai tokiems vaikams padeda psichoterapija.
