Graikų k.: leukos – baltas, haima – kraujas.
Ūminė leukemija – tai navikinė kraujo sistemos liga, pasireiškianti nesubrendusių baltųjų kraujo kūnelių (leukocių) formų atsiradimu kraujyje, leukocitų skaičiaus pakitimu, sutrikusia jų funkcija, normalių kraujodaros ląstelių slopinimu ir pakitusiu ląstelių susikaupimu įvairiose organuose (blužnyje, kepenyse, limfmazgiuose, odoje, smegenyse) .
Ūminės leukemijos būna limfoblastinės ir mieloblastinės (priklausomai nuo to, kokia atšaka pirmtakinės baltųjų kraujo kūnelių ląstelės pakinta) .
Limfoblastinėmis leukemijomis dažniausiai serga vaikai (ūminė leukemija sudaro apie 80-90% visų vaikams pasitaikančių leukemijų) .
Ūmine mieloblastine leukemija dažniau serga suaugę žmonės (80% suaugusiųjų leukemijų atvejų) . Per metus nustatomi 4 naujai susirgę asmenys i100.000 gyventojų.
Liga dažniausiai prasideda staiga ir greit progresuoja. Ligonis jaučia vis didėjantį bendrą silpnumą, netenka apetito, mažėja jo kūno svoris, karščiuoja iki 390C, padidėja limfiniai mazgai, blužnis. Dėl progresuojančios mažakraujystės pablykšta, dėl sumažėjusio trombocitų skaičiaus gali kraujuoti iš dantenų, nosies, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos. Tinkamai gydant, daugumai ligonių leukemija sustabdoma, jos požymiai kraujyje ir kaulų čiulpuose išnyksta (pasiekiama remisija) , kuri gali trukti 12-15, kartais 24 mėnesius (priklauso nuo leukemijos tipo, ligonio amžiaus, gydymo schemos) . Po to ligos požymiai gali pasikartoti. Tobulėjant gydymo taktikai, prognozė ligonių, sergančių ūmine leukemija, gerėja (ypač vaikų, sergančių ūmine limfoblastine leukemija) .
Neatsparumas bakterinėms infekcijoms (dažni plaučių uždegimai, odos pūliniai) , pakitusių leukeminių ląstelių patekimas į galvos ir nugaros smegenis (centrinę nervų sistemą) ir jų pažeidimas (neuroleukemija) .
Pagrindinė komplikacija – ligos pasikartojimas (recidyvas) po gydymo. Kuo greičiau liga pasikartoja (recidyvuoja) , tuo blogesnė ligonio prognozė.
Radikalus ūminės leukemijos gydymas – kaulų čiulpų transplantacija. Šis metodas leidžia sunaikinti visas pakitusias kraujo ląsteles kartu su normaliomis, o po to persodinti donoro kamienines kraujodaros ląsteles. Tai leidžia išvengti ligos recidyvų, tačiau iškyla didelė tinkamo donoro parinkimo problema (geriausiai tinka iš tos pačios kiaušialąstės atsiradusių dvynių kaulų čiulpai, nes jų genų struktūra yra identiška) . Kartais tinkami yra kraujo giminių (brolių, seserų kaulų čiulpai) . Persodinus kito žmogaus kaulų čiulpus, nors ir kruopščiai parinktus, kyla didelė komplikacijų grėsmė (gali pasireikšti specifinė reakcija, kuomet persodintų kaulų čiulpų ląstelės pradeda kovoti prieš ligonio organų audinių ląsteles, nes jos turi kitokią genetinę informaciją) . Lietuvoje kaulų čiulpų persodinimas suaugusiems atliekamas nuo 1999 metų, vaikams – nuo 2002 metų.
Po pravesto chemioterapinio gydymo būtina vengti kontaktų su sergančiais įvairiomis virusinėmis ar pūlingomis infekcijomis žmonėmis, didelių žmonių susibūrimų.
Labai svarbu reguliariai lankytis pas gydantį gydytoją, kad jis galėtų vertinti kraujo tyrimus, laiku pastebėtų atsiradusius organizmo būklės pokyčius.
Specifinės profilaktikos priemonių nėra.