Teorijų yra įvairių (virusinė, medžiagų apykaitos sutrikimų, nervinė ir kt.) , aiškinančių žvynelinės atsiradimą.
Nustatyta, kad didelę reikšmę turi paveldėjimas: daugiau nei 70 proc. ligonių šeimose yra arba buvo sirgusių žvyneline.
Ligos išsivystymui, jos eigai didelę įtaką turi įvairūs provokuojantys veiksniai:
Dažniausiai pažeidžiami lenkiamieji alkūnių ir kelių paviršiai, kryžkaulio sritis, plaukuotoji galvos dalis. Dažnai židiniai iš plaukuotosios galvos dalies išplinta į neplaukuotąją kaktos, skruostų, ausų, sprando sričių odą. Dėl žvynelinės galva nenuplinka. Dažniausiai žvynelinės židiniai neniežti, tačiau gali niežėti, jei vystosi uždegimas, liga greitai plinta.
Ligos eiga ir odos pažeidimo pobūdis yra labai nevienodi tiek atskiriems žmonėms, tiek ir pačiam ligoniui. Vieniems atsiranda tiktai pavienių mazgelių ir liga nė kiek neapsunkina ligonio gyvenimo. Kitiems gausių išbėrimų atakos seka viena po kitos ir ligonis ištisais metais būna išbertas.
Skiriamos šios ligos formos.
Delnų ir padų žvynelinė: atsiranda sausų, sustorėjusių, pleiskanojančių židinių, kurie dažnai sutrūkinėja. Taip pat gali būti stebimos sterilaus skysčio pripildytos smeigtuko galvutės dydžio pūslelės.
Stambių raukšlių pakenkimas: infiltruoti, paraudę židiniai po krūtimis, kirkšnių srityje, pažastyse, lytinių organų srityje. Dažniau serga nutukę, cukriniu diabetu sergantys žmonės.
Gleivinėse žvynelinė būna retai. Susirgus šia žvynelinės forma atsiranda balkšvų, rato ar lanko formos žiedų.
Nagų žvynelinė: nagai nustoja blizgėję, sustorėja, nago plokštelė pakyla nuo nago guolio, tampa trapi. Paviršiuje atsiranda smulkių duobelių.
Sergant žvyneline, 5-7 proc. ligonių pažeidžiami sąnariai. Sąnarių pažeidimas dažniausiai būna asimetrinis, gali būti pastebimi vieno sąnario ar daugelio sąnarių pažeidimai. Ryškiausias psoriazinio artrito požymis yra rankų ir kojų tolimųjų tarppirštakaulinių sąnarių pažeidimas, nors šios ligos metu gali būti pažeistas bet kuris periferinis sąnarys, kaklo ar juosmens stuburas, klubų kryžmeniniai sąnariai. Pažeistuose sąnariuose juntamas skausmas, pabrinkimas, odos paraudimas. Sąnariai karšti, jų funkcija ribota.
Skiriamas vietinis ir sisteminis gydymas.
Vietiniam gydymui vartojama:
1) minkštinančios medžiagos (ceridalis) ;
2) kortikosteroidų tepalai, kremai, losjonai, želė. Silpni steroidiniai tepalai vartojami veido gydymui, vidutinio stiprumo steroidai vartojami gydant plokšteles ant kūno, lenkiamųjų paviršių. Stipresniais steroidais gydomos rankos ir kojos;
3) ditranolis (dėl daugelio trūkumų netinkamas gydant ambulatoriškai) ;
4) anglies derva – ji yra daugelio mišinių sudedamoji dalis. Anglies dervos mišiniai dažniausiai vartojami gydant plaukuotosios galvos dalies ir lašinę žvynelinę;
5) salicilo rūgštis – vertinga paruošiamajam gydymui, prieš pradedant vartoti kitus vaistus, nes sumažina žvynelių storį.
6) vitamino D analogai (kalcipotriolis) . Derinant juos su steroidais gydymas būna veiksmingesnis, sumažinamas šalutinis vaistų poveikis.
7) ultravioletiniai spinduliai (UVB) . Dirbtiniai UVB (spindulių bangos ilgis 290-320 nm) šaltiniai naudojami gydymui, ypač derinant su dervomis ir ditranoliu.
Sisteminiam gydymui naudojami:
1) PUVA. Tai fotosensibilizuojančios medžiagos (psoralenas) derinys su UVA;
2) citotoksinis vaistas metotreksatas. Efektyvus gydant dėl žvynelinės atsiradusį sąnarių uždegimą;
3) imunosupresiniai vaistai. Ciklosporinas yra efektyvus gydant sunkią žvynelinę. Gydymo metu reikia reguliariai tirti inkstų funkciją ir matuoti arterinį kraujospūdį.
4) retinoidai. Acitretinas yra vartojamas gydant sunkią, atsparią gydymui žvynelinę, taip pat delnų ir padų žvynelinę. Jis gali sukelti apsigimimus, dėl to vaisingo amžiaus moterims rekomenduojama vartoti patikimus kontraceptinius vaistus gydymo metu ir 2 metus baigus gydymą.
Svarbu ligoniui padėti nenusivilti, kaip galima sumažinti šios ligos įtaką žmogaus mąstymui, padidinti pacientų aktyvumą, bendravimą su aplinkiniais žmonėmis.
