a) Kraujagyslinė demencija, kuri vystosi dėl galvos smegenų kraujotakos sutrikimų (aukšto kraujospūdžio pasekmės, smegenų infarktas ar kraujosrūva, ypač pakartotiniai jų epizodai) .
b) Difuzinė Levi tipo degeneracinė liga (Lewy kūnelių liga) .
c) Piko liga, kuomet labiausiai nukenčia kaktinės galvos smegenų sritys.
d) Hantingtono (Huntington) liga – reta, paveldima demencijos forma, kurios metu atsiranda specifinių judesių sutrikimų. Ja serga 1:20 000 gyventojų; sergančio ligonio vaikams tikimybė ja susirgti yra 1:2.
Taigi, kai kurios demencijos gali būti paveldimos. Daugeliu Alzheimerio ligos atvejų nebuvo patvirtintos prielaidos, kad liga persiduoda iš kartos į kartą, tačiau kai kuriose šeimose paveldima ankstyvos pradžios (iki 65 m.) šios ligos forma. Nustatytas šeiminis Alzheimerio ligos ryšys su Dauno (Down) sindromu, gali turėti įtakos patirtos galvos traumos, virusinės infekcijos, arterinė hipertenzija, estrogenų kiekio sumažėjimas moterims po menopauzės, apsinuodijimas aliuminiu. Apskritai, demencijos vystymuisi turi reikšmės aplinkos ir genetinių faktorių sąveika.
Demencijos simptomai gali atsirasti ir dėl vaistų, toksinų (ypač alkoholio) vartojimo, po galvos smegenų traumų, esant padidėjusiam slėgiui kaukolės viduje, t.p. dėl infekcijų, sergant medžiagų apykaitos, skydliaukės ligomis (ypač susilpnėjus jos veiklai) , navikais, depresija, dėl nepilnavertės mitybos (t.p. ir alkoholikams) – laiku ir tinkamai gydant šias būkles, demencijos reiškiniai gali išnykti. Labai retai demencijos priežastimi gali būti specifinių infekcinių baltyminių veiksnių – prionų – sukeltos ligos, pvz. Creutzfeldt-Jakob liga.
Paplitimas
Demencija paprastai prasideda vyresniame amžiuje, dažniausiai virš 65 metų. Jos simptomus patiria apie 5 proc. visų vyresnių nei 65 metų asmenų, o virš 80 metų jų skaičius padaugėja iki 20 proc. Alzheimerio liga gali susirgti ir jaunesni asmenys (iki 65 metų) , tuomet liga greičiau progresuoja, pasireiškia kalbos, rašymo, skaitymo, veiklos sutrikimai; susirgus vyresniam žmogui, progresavimas lėtesnis, pagrindinis simptomas – blogėjanti atmintis. Tačiau tik maždaug vienas iš 1000 žmonių, jaunesnių kaip 65 metų, suserga demencija. Huntingtono ligos simptomai prasideda 30-40-aisiais gyvenimo metais. Didelių skirtumų tarp lyčių nėra. Alzheimerio liga kiek dažniau serga moterys.
Simptomai
Ankstyvoje stadijoje silpnėja trumpalaikė atmintis (pamiršta neseniai vykusius dalykus) , atsiranda pasikartojimai (ligoniai linkę kartoti tas pačias istorijas) , lėčiau suvokia kai kuriuos dalykus bei ne taip greitai priima sprendimus, vengia naujovių, nesistengia prisitaikyti prie pokyčių, būna pikti ar liguistai jautrūs dėl savo nesugebėjimo ką nors atlikti ar prisiminti, dažnai pameta daiktus ar netgi mano, kad juos paėmė kiti, labiau kreipia dėmesį į save, mažiau domisi aplinkiniais, savo laisvalaikio pomėgiais ar veikla; atsiranda sumišimas, depresija, apatija.
Palaipsniui ryškėja orientacijos sutrikimai: pasiklysta nežinomoje, vėliau ir įprastoje vietoje, neatpažįsta aplinkos, nesiorientuoja laike, klajoja naktį.
Toliau silpnėja atmintis: pamiršta šeimos narių vardus, neseniai vykusius įvykius, o dažniausiai puikiai atsimena, kas vyko tolimoje praeityje; pamiršta verdančius ant viryklės puodus, vėliau – ir pavalgyti ar nusiprausti, nebesugeba atlikti buities ar kitų įprastų darbų. Sunkėja kalba, prarandamas sugebėjimas mokytis, skaičiuoti, skaityti. Ligoniai jaučiasi nesaugūs, palaipsniui tampa nesavarankiški.
Kinta potraukių sfera: gali pasikeisti valgymo įpročiai (pvz., atsiranda potraukis saldumynams ar poreikis jais apsivalgyti) , gali dažniau siekti seksualinių santykių, seksualiai elgtis netinkamoje aplinkoje ar nukreipti potraukį į netinkamus asmenis.
Sutrinka miegas: sunkiai užmiega, dažnai pabunda, keliasi, nerimauja tamsoje, klajoja po namus, gali išeiti iš namų, paklysta.
Keičiasi elgesys (elgiasi netinkamai, patys to nesuvokdami, – išeina į gatvę su pižama, kt.) , emocijos (reakcija į jaudinančią aplinką blanki, tačiau be priežasties greitai supyksta ar tampa prislėgti, agresyviai kalba ar elgiasi) . Gali atsirasti kliedesių, haliucinacijų: mato ar girdi, ko iš tiesų nėra; be aiškios priežasties ima garsiai šaukti, klykti ar dejuoti. Kartais vėlesnėse stadijose išsivysto traukuliai.
Progresuojant ligai, ligonis tampa visiškai priklausomas nuo aplinkinių: nebeapsitarnauja, nebepažįsta artimųjų, nesuvokia, kas jam sakoma, dažnai kartoja tam tikrus garsus, nevalingus judesius, sunkiai vaikšto, pats nepavalgo, nevalingai šlapinasi ir tuštinasi. Vėlyvojoje stadijoje ligonis visiškai praranda sugebėjimą galvoti, kalbėti, suvokti ir judėti.
Ne kiekvienam ligoniui pasireiškia visi nurodyti simptomai. Ligonių sugebėjimai gali keistis diena iš dienos – tai priklauso ir nuo jų fizinės sveikatos. Atskirų demencijos rūšių atveju gali dominuoti vieni ar kiti simptomai.
