Augantis dėmesys psichikos sveikatai skatina vis daugiau kalbėti apie savivertę – vidinį santykį su savimi, kuris daro įtaką ne tik emocinei būklei, bet ir kasdieniams sprendimams. Žema savivertė neretai yra ir nerimo, nuolatinės savikritikos ir nepasitikėjimo savimi priežastis. Plačiau apie tai, kaip ji formuojasi ir ar ją galima stiprinti, pasakoja Vilniaus psichikos sveikatos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) medicinos psichologė Viktorija Peškaitienė.
„Savivertė kyla iš vidaus ir nusako, kaip žmogus vertina save kaip asmenį – kiek jaučiasi vertingas ir pakankamas. Tuo metu pasitikėjimas savimi labiau susijęs su tikėjimu savo gebėjimais konkrečiose situacijose. Žmogus gali būti kompetentingas ir pasitikėti savo įgūdžiais darbe, tačiau viduje vis tiek jaustis nepakankamas“, – aiškina medicinos psichologė.
Nerealistiški visuomenės lūkesčiai
Savivertės aktualumą šiandien didina ne tik augantis dėmesys psichikos sveikatai, bet ir šiuolaikinis gyvenimo tempas bei socialinių tinklų daromas spaudimas.
„Konsultacijų metu dažnai girdžiu, kad žmogus jaučiasi nepakankamai sėkmingas, turtingas ar patrauklus. Dažniausiai paaiškėja, kad jis remiasi socialinėje erdvėje matytais vaizdais, kuriuose kiti žmonės atrodo gyvenantys geriau, linksmiau ar prabangiau. Tai skatina nuolatinį lyginimąsi, kuris ilgainiui gali mažinti savivertę“, – teigia V. Peškaitienė.
Papildomą įtampą kuria ir visuomenės lūkesčiai vienu metu būti sėkmingu, produktyviu, turėti gerus santykius, patrauklią išvaizdą ir emocinį stabilumą. Kai nepavyksta visko aprėpti, žmogus pradeda galvoti, kad su juo kažkas ne taip. Ilgainiui toks santykis su savimi ima veikti ne tik emocijas, bet ir elgesį.
Svarbu atsiriboti nuo išorės vertinimo
Savivertė lemia tai, kaip žmogus reaguoja į kasdienes situacijas. Kai asmuo jaučiasi vertingas ir pakankamas, jam lengviau priimti klaidas, greičiau atsitiesti po nesėkmių ir mažiau save kritikuoti. Tuo tarpu žemesnė savivertė dažnai pasireiškia stipresniu nerimu, abejonėmis savimi ir didesniu jautrumu kitų vertinimui. Tai aiškiai atsispindi ir elgesyje – vieni drąsiau imasi naujų iššūkių, leidžia sau klysti ir mokytis, o kiti vengia nepažįstamų situacijų, bijodami suklysti ar būti įvertinti neigiamai.
Medicinos psichologė pabrėžia, kad savivertė nėra įgimta – ji formuojasi viso gyvenimo metu. Didžiausią įtaką tam turi ankstyvosios patirtys su artimiausiais žmonėmis, tačiau ne mažiau svarbios ir vėlesnės patirtys, tokios kaip santykiai, profesinė aplinka ar sąmoningas darbas su savimi.
„Nors savivertė gali keistis ir stiprėti, žmonės dažnai daro klaidų bandydami ją pakelti. Viena dažniausių – siekti geresnės savijautos per pasiekimus ar kitų vertinimą. Bėda ta, kad toks jausmas yra trumpalaikis, o ilgainiui ima veikti principas: jei sekasi – esu vertingas, jei ne – nepakankamas. Tuomet žmogus nuolat turi įrodinėti sau savo vertę, o net ir pasiekus tikslą ramybės neatsiranda – kyla klausimas, kas toliau“, – aiškina V. Peškaitienė.
Specialistė priduria, kad bandymas ignoruoti ar slopinti nemalonius jausmus taip pat gali trukdyti stiprinti savivertę. „Dažnai manoma, kad reikia visada jaustis gerai, tačiau praktikoje tai neveikia. Kuo labiau žmogus stengiasi nustumti nemalonias mintis ir emocijas, tuo daugiau įtampos jos sukuria. Savivertė stiprėja tuomet, kai žmogus mokosi priimti save ne tik tada, kai sekasi, bet ir tada, kai nepavyksta“, – apibendrina V. Peškaitienė.
Savęs vertinimas gali keistis
Medicinos psichologė atkreipia dėmesį, kad savivertę galima stiprinti per kasdienius įpročius ir santykį su savimi. Vienas svarbiausių žingsnių – mokytis į situacijas žvelgti racionaliau: ne tik save kritikuoti, bet ir pripažinti, kad nesėkmingose situacijose jaustis prastai yra normalu. Taip pat svarbu sąmoningai pastebėti tai, kas pavyksta. Net paprastas klausimas dienos pabaigoje „Kas šiandien pavyko?“ gali padėti atkurti emocinį balansą.
„Jei žmogaus galvoje nuolat kartojasi mintys, kad jis yra nepakankamas ar kažką daro ne taip, ir tai pradeda veikti jo savijautą, sprendimus ar santykius, verta pasikonsultuoti su psichologu. Taip pat signalas gali būti dažnas nerimas, vengimas, savęs ribojimas ar malonių veiklų atsisakymas. Jei bandymai padėti sau neveikia arba veikia tik trumpam, svarbu ieškoti pagalbos“, – sako Vilniaus psichikos sveikatos klinikos „Meliva“ medicinos psichologė V. Peškaitienė.
Ji pabrėžia, kad savivertė nėra statiškas dalykas, kurį galima pagerinti visam laikui. Tai nuolat kintantis procesas, priklausantis nuo gyvenimo patirčių ir vidinio santykio su savimi. Natūralu, kad skirtingais gyvenimo etapais savivertė gali svyruoti, ypač susidūrus su pokyčiais ar iššūkiais. Vis dėlto svarbiausia yra ne pats svyravimas, o tai, kaip žmogus į jį reaguoja.
Pranešimą paskelbė: Rita Zinkevičė, UAB „coagency”
